Daukša MikalojusDautartas Vladas ,,Pasaka nepasaka apie lydekutį Kikutį‘‘Dautartas Vladas ,,Senelės pasaka“de Servantesas Migelis ,,Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis‘‘de Servantesas Saavedra MigelisDefo DanielisDefo Danielis ,,Robinzonas Kruzas‘‘Defo Danielis, apie romaną „Robinzonas Kruzas‘‘Degutytė Janina, ištrauka iš knygelės ,,Nepalik manęs“Degutytė Janina, ištrauka iš knygelės ,,Nepalik manęs“Donelaitis KristijonasDonelaitis Kristijonas ,,Pavasario linksmybės‘‘
Donelaitis Kristijonas ,,Pavasario linksmybės‘‘
Donelaitis Kristijonas ,,Pavasario linksmybės‘‘
Originalaus teksto paaiškinimas lietuvių gestų kalba
Saulė pakildavo aukščiau, žadino gamtą,
Linksma tirpdė žiemos kūrinius (ledą, sniegą).
Ledai ir sniegas tirpo.
Sniegas virto vandeniu ir putodami tekėjo upeliai.
Laukuose malonūs buvo švelnūs pavasariniai orai.
Buvo šilta ir drėgna, todėl žolelės atžėlė,
Krūmai ir šilai ėmė sprogti.
Laukai ir kalnai liko be baltų sniego „kailinių".
Visi, kas bjaurų rudenį verkdami numirė,
Visi ežere peržiemojo
Ar po kelmu pasislėpę miegojo,
Visi pulkais išlindo vasarą sveikint.
Žiurkės su šeškais išlindo į lauką,
Varnos, varnai, šarkos, pelėdos
Pelės su peliukais, kurmiai šilumą gyrė.
Musės, vabalai, uodai, blusos
Ėmė vargint (kąsti) vėl žmones.
Jie kando ir vargšus, ir ponus,
Bet bitins nepamiršo žadint savo šeimyną
Ir siuntė dirbt bei užsidirbti.
Jų pulkai pro plyšius išlindo
Ir lakstydami pūtė birbynes (dūdeles).
Vorai kampuose tinklus mezgė,
Rengėsi medžioti – tyliai dirbo.
Meškos ir vilkai šokinėdami džiaugėsi
Ir ėjo tyliai į pamiškę medžioti.
Gandras ir jo kaimynai parskrido linksmi
Ir kaip šeimininkas ant stogo kaleno snapu.
taip jam besidžiaugiant ir jo šeimininkė (gandrė)
Iš šaltų namų atskrido
Ir snapu kalendama meiliai sveikino draugą.
Lizdą jie rado suirusį,
O jį buvo tik prieš du metus susisukę;
Rado visą sugadintą,
Sienas ir visa kita
Vėjas buvo nuplėšęs,
Durys ir slenkstis buvo nupuolę,
Visas lizdas (gandrų namai) visai buvo sukrypę.
Todėl abu gandrai, kaip tikri šeimininkai,
Viską vėl taisyt, remontuot puolė greitai.
Gandras tuoj šakelių statyboms parnešė,
O gandrė linksmai lopė.
Paskui abu daug dirbę ir triūsę
Valgio išskrido greitai ieškoti.
Keletą rupūžių bei varlių paragavę, Padėkojo Dievui iš visos širdies.
Tu žmogau, niekingas, mokykis čia pasitenkint
Ir pavalgęs skaniau neužmiršk Dievui padėkoti.
Originalus tekstas tik lietuvių kalba
Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.
Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.
Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,
O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.
Vislab, kas rudens biaurybėj numirė verkdams,
Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo
Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs,
Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint.
Žiurkės su šeškais iš šalto pašalio traukės.
Varnos ir varnai su šarkoms irgi pelėdoms,
Pelės su vaikais ir kurmiai šilumą gyrė.
Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų
Mus jau vargint vėl pulkais visur susirinko
Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo.
Bet ir mitins jau šeimyną savo pabudint
Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n’užsimiršo.
Tuo pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo
Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo;
O vorai kampuos sėdėdami verpalus audė
Irgi medžiot tinklus tyloms kopinėdami mezgė.
Bet ir meškos, ir vilkai šokinėdami džiaugės
Ir suplėšyt ką tyloms į pagirį traukės.
<...>
Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas
Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą.
Taip besidžiaugiant jam štai jau ir jo gaspadinė
Iš šaltos gaspados vėl išlindusi rados
Ir su savo snapu meilingą sveikino draugą.
Kraiką jie visur didei sudriskusį rado;
Ogi namus naujus, užpernai tikt budavotus,
Rado ant visų kampų permier pagadintus.
Sienas ir čytus ir daug naujintelių sparų
Vėjai su sparnais nuo kraiko buvo nuplėšę.
Durys su langais ir slenksčiais buvo nupuolę;
Ogi troba visa visur iškrypusi rodės;
Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams,
Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai.
Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį;
O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė.
Taip po tam abu, daug dirbę bei trūsinėję,
Valgį sau sužvejot pas klaną nulėkė greitai
Ir, kelias varles bei rupuižes paragavę,
Dievui iš širdies visos vienai dėkavojo.
Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint
Ir pasisotindams gardžiaus n’užmiršk savo dievą.
