Viduramžiais buvo itin populiarūs riterių romanai, kuriuose išaukštinama kario riterio drąsa, aprašoma jo meilė pasirinktajai širdies damai (dažniausiai riteris įsimyli ištekėjusią moterį, ši meilė lieka be atsako).Taip pat riterių romanuose buvo aukštinamas riterio nuolankumas ir besąlygiškas paklusimas valdovui, kuriam riteris tarnauja. Viduramžių pabaigoje riterių romanų populiarumas sumažėjo, tačiau XVI amžiuje Ispanijoje jie vėl tapo ypač populiarūs. Galima sakyti, kad tokie romanai plito taip, kaip šiandien plinta meilės romanai. Skaitytojus žavėjo riterių nuotykių dvasia, riterių elgesio kodeksas.
Ispanas Migelis de Servantesas „Don Kichotą“ parašė ne viduramžiais, o Renesanso epochoje – XVII a. Pradėjo rašyti 1602 m. Pirmąją romano dalį parašė1605 m., antrąją – 1615 m. Šį romaną jis rašė kaip riterių romano parodiją (norėdamas išjuokti paplitusią riterių romanų tradiciją).
Pagrindinis romano veikėjas – nusigyvenęs bajoras, kuris yra perskaitęs galybę riterių romanų ir pats sumano tapti riteriu, klajoti ir patirti nuotykių. Viskas jo pasirinktame kelyje juokinga – į riterius jį įšventina ne karalius ar šalies vadovas, o paprastos kaimo užeigos šeimininkas, jo ginklanešiu tampa beraštis pilvotas valstietis Sanča Pansa. Narsusis riteris Don Kichotas visur mato milžinus, užburtas pilis ir nuolat skuba kautis arba gintis. Jis siekia pasiaukoti dėl pasaulio gerovės ir teisingumo. Riterio kodeksas jam yra svarbiausių gyvenimo taisyklių sąvadas. Tačiau Don Kichotas pasirenka riterio gyvenimą XVI a. Ispanijoje, kurioje riterių laikai jau praėję, todėl riteriški Don Kichoto žygiai atrodo kvailai ir yra nuolat išjuokiami. Tačiau pats Don Kichotas mano, kad pasirinkęs riterišką gyvenimą, elgiasi protingai ir teisingai.
Galima sakyti, kad Migelis de Servantesas paliečia vieną svarbiausių temų – kaip realistams atrodo kitokie žmonės – idealistai. Ir Renesanso epochoje, ir šiandienos pasaulyje idealistai ir realistai dažnai nesutaria ir siekia skirtingų tikslų. Dažnai ir šiandien realistai išjuokia idealistus ir mano, kad idealistų siūlomos idėjos neatitinka tikrovės, yra vaikiškos ir negali būti įgyvendintos. Dar ir šiandien Don Kichotu gali būti pavadintas toks žmogus, kuris siekia pakeisti pasaulį ir jame galiojančias taisykles.
I perskyrimas
Kur pasakojama apie garsingojo bajoro Don Kichoto Lamančiečio būdą ir įpročius
Bažnytkaimy Lamančos gyveno vienas tų bajorų, kurių visas labas (turtas) – protėvių ietis, senovinis skydas, sunykęs kuinas (arklys) ir šuo skalikas. <...> Turėjo jis šeimininkę, peržengusią ketvirtą dešimtį, dukterėčią, dar dvidešimties nesulaukusią, o namų ir lauko darbams – berną. <...> Mūsų bajoras jau artėjo prie penktos dešimties; buvo jis tvirtai suręstas, prakaulus, lieso veido, mėgo anksti keltis ir eiti į medžioklę. Sakoma buvus jį vardu lyg Kichada, lyg Kesada.
Minėtasis bajoras laisvalaikiu (o laisvo laiko turėdavo kone ištisus metus) skaitydavo riterių romanus su tokiu įmėgiu ir atsidėjimu, jog beveik su visam apleido ne tik medžioklę, bet ir ūkį; ir taip jam protą sumaišė tos knygos, jog pardavė kelias dešimtis ariamos žemės, idant galėtų jų (knygų) įsigyti, o ilgainiui susipirko visas, kokių tik įmanė gauti.
Žodžiu, mūsų bajoras taip įgulė į knygas, jog skaitė kiauras naktis nuo žaros lig žaros ir kiauras dienas nuo tamsos lyg tamsos, ir taip menkai bemiegant ir daug beskaitant, sudžiūvo jam smegenys, ir jis galop išėjo iš proto. Prisikimšo galvą visų tų knygose išskaitytų dalykų: kerų, kivirčų, kovų,iššaukimų į dvikovą, žaizdų, meilės žodžių ir žygių, širdies kančių ir kitokių negirdėtų paikysčių; ir taip įsiteigė mintį, jog visa tai – gryna teisybė ir jog nieko tikresnio už tas istorijas pasaulyje nė būti negali. <...>
Galiausiai, protui suvis pasekus, jis nusigriebė tokios keistos minties, kokia dar nebuvo atėjusi nė vienam pamišėliui pasaulyje, o būtent: savo paties šlovei ir krašto labui jam dera ir netgi privalu tapti klajojančiu riteriu – apsiginkluoti, sėsti ant žirgo, iškeliauti į platųjį pasaulį nuotykių ieškoti ir daryti visa tai, ką knygose daro klajojantys riteriai, kitaip sakant, kovoti prieš bet kokią neteisybę, grumtis su negandomis ir pavojais ir taip pelnyti sau nevystančią šlovę ir įamžinti savo vardą. <...>
Pirmiausiai šoko šveisti šarvų, kurie kitados priklausė proseniams ir ištisus šimtmečius gulėjo užmesti kertėje, apsitraukę rūdimis ir pelėsiais.
Paskum jis nuėjo apžiūrėti savo kuino ir nustatė, kad šis yra tinkamas žygiams. Keturias dienas svarstė, kaip pavadinti savo žirgą: juk tokio riterio ristūnas negali būti be iškilnaus vardo. Jis rūšiavo ir perkratinėjo įvairius vardus rausdamasis atmintyje ir įtempdamas vaizduotę, kol galiausiai išrado ROSINANTĄ – vardą, jo manymu, prakilnų, raiškų ir prasmingą, bylojantį, jog anksčiau tasai arklys buvęs paprasčiausias kuinas, o dabar esąs pirmasis pasaulio kuinas.
Taip šauniai, jo galva, pavadinęs savo arklį, mūsų bajoras panoro ir sau prasimanyti kokį vardą ir, pasvarstęs dar vieną savaitę, pagaliau nusprendė pasivadinti Don Kichotu. Mūsų bajoras, kaip doras riteris, panūdo prie vardo prisidurti savo tėvynės pavadinimą ir tapti DON KICHOTU LAMANČIEČIU – taip jis manėsi pasigarsinsiąs savo kilmę ir kraštą, o drauge pagerbsiąs tėvynę.
Ir štai, nušveitęs šarvus ir ginklus, davęs vardą kuinui ir persikrikštijęs pats, mūsų bajoras priėjo išvadą, jog nieko kito nebelieka, kaip susirasti širdies damą ir ją įsimylėti, nes klajojantis riteris be meilės– tai lyg medis be lapų ir vaisių ar kūnas be dvasios... <...> Kaip mums žinoma, gretimame sodžiuje gyveno labai apveidi (apskritaveidė) mergelė, kurią vienu tarpu jis buvo įsimylėjęs, nors jinai, savaime suprantama, to netgi nenujautė ir nė akių į jį nekreipė. Vardu ji buvo Aldonsa Lorenso ir mūsų riteriui pasirodė verta valdovės titulo. Mūsų riteris pavadino ją Dulsinėja Tobosiete, nes buvo kilusi iš Toboso, – vardu, jo manymu, negirdėtu ir prasmingu kaip ir visi kiti jo sugalvotieji vardai.