Šekspyras Viljamas ,,Hamletas‘‘
Šekspyras Viljamas ,,Hamletas‘‘
Drama parašyta 1601 m. Hamletas – centrinė dramos „Hamletas“ figūra [pagrindinis veikėjas]. Kuo V. Šekspyras rėmėsi, rašydamas šią dramą? Tuo metu, kai gyveno ir kūrė V. Šekspyras, anglų teatruose buvo vaidinamas kūrinys apie Danijos princą Hamletą, kuris keršijo dėdei už savo tėvo nužudymą. Matyt, V. Šekspyras buvo matęs ne vieną šio kūrinio pastatymą skirtinguose teatruose. Taigi jis sukūrė savąją šios istorijos versiją – tragediją „Hamletas“. Dramą sudaro 5 veiksmai. Veiksmas vyksta Danijoje.
Dramos veikėjai:
HAMLETO TĖVO ŠMĖKLA – mirusio Danijos karaliaus šmėkla (jo vardas taip pat Hamletas)
KLAUDIJUS – Danijos karalius
HAMLETAS – anksčiau valdžiusio karaliaus sūnus ir dabartinio karaliaus Klaudijaus sūnėnas
GERTRŪDA – Danijos karalienė, Hamleto motina
POLONIJUS – kancleris
LAERTAS – Polonijaus sūnus
OFELIJA – Polonijaus duktė
HORACIJUS – Hamleto draugas
Taip pat dramoje veikia dvariškiai, karininkai, kareiviai, tarnai, didikai ir damos, anglų pasiuntiniai, Norvegijos princas, dvasininkas.
S i t u a c i j a
Danijos karalius yra Klaudijus – mirusiojo karaliaus Hamleto brolis. Klaudijus vedė Gertrūdą (savo brolio Hamleto žmoną) ir užėmė jo sostą, praėjus vos keliems mėnesiams po brolio mirties. Mirusiojo karaliaus ir Gertrūdos sūnus, jaunasis Hamletas, į Daniją sugrįžta iš Vitenbergo (ten jis mokėsi, gyveno). Rūmuose daug pasikeitimų – miręs tėvas, jo vietą užėmęs dėdė, už dėdės ištekėjusi motina. Hamletas išgyvena dėl tėvo mirties. Jis nujaučia, kad skubi dėdės ir jo motinos santuoka nežada nieko gero. Hamletas labai nusivylęs šia situacija ir gyvenimu apskritai, jis mąsto apie savižudybę.
H a m l e t o m i s i j a – k e r š t a s
Kūrinio pradžioje pristatomi Danijos karaliaus pilies sargybinių pokalbiai. Sargybiniai kalbasi apie tai, kad kelias naktis iš eilės pastebėjo pro sargybą praeinant mirusio Danijos karaliaus Hamleto šmėklą. Apie šį reginį sargybiniai papasakoja jaunajam Hamletui – mirusiojo karaliaus sūnui. Vieną naktį jaunasis Hamletas eina į sargybą kartu su sargybiniais. Pasirodo tėvo šmėkla. Šmėkla atskleidžia Hamletui baisią tiesą – karalių nužudė brolis Klaudijus, susitaręs su Hamleto motina Gertrūda. Klaudijus ir Gertrūda paskleidė gandą, kad karalius snaudęs sode ir jam įgėlusi gyvatė. Iš tiesų į karaliaus ausis buvo įpilta nuodų – dėl to karalius ir mirė. Tėvo šmėkla prašo, kad jaunasis Hamletas atkeršytų už nužudymą. Sužinojęs tiesą, Hamletas pasikeičia: jis pasimetęs, nežino, ką daryti, – tylėti ar tuoj pat atkeršyti už tėvo nužudymą. Vėliau tvirtai pasiryžta, kad jo misija – atkeršyti už tėvo mirtį.
H a m l e t a s i r m o t i n a : k l a s t o s a t s k l e i d i m a s
Hamleto dėdė Klaudijus ir motina Gertrūda elgiasi taip, tarsi nieko baisaus nebūtų įvykę. Norėdamas pažadinti dėdės Klaudijaus sąžinę, Hamletas paprašo, kad į rūmus atvykusi aktorių trupė suvaidintų pjesę, kurioje viskas vyktų taip, kaip atsitiko senajam karaliui Hamletui: karalius turi puikią žmoną, brolį, jį supa dvariškiai, jis gerbiamas, bet vieną dieną artimiausi žmonės (žmona ir brolis) jį niekšiškai nužudo – jam, snaudžiančiam sode, į ausis įpilama nuodų. Mirus karaliui, jo brolis triumfuodamas užima sostą ir veda karaliaus žmoną. Šį spektaklį Hamletas pavadina „Pelėkautai“ [spąstai]. Spektaklis „Pelėkautai“ iš tiesų skirti dėdės ir motinos sąžinėms „sugauti“. Hamletui pavyksta – spektaklis „sujudina“ dėdės ir motinos sąžines. Po šio spektaklio Hamletas atvirai kalbasi su motina ir per šį pokalbį nuduria Polonijų (kanclerį), kuris pasislėpęs už užuolaidos klausosi pokalbio (kai Hamletas kalbasi su motina, pastebi, kad už užuolaidos kažkas sujuda; pagalvojęs, kad pokalbio klausosi karalius, duria durklu ir nuduria Polonijų).
M e i l ė s l i n i j a – H a m l e t a s i r Of e l i j a
Hamletas įsimylėjęs Ofeliją – rūmų kanclerio Polonijaus dukterį. Ofelijai taip pat patinka Hamletas, bet iš pradžių ji netiki Hamleto jausmais, mano, kad jis, būdamas aukštesnės kilmės, iš tiesų nori ja pasinaudoti. Sužinojęs tiesą apie savo tėvo mirtį, Hamletas norėtų pasidalyti su Ofelija baisia paslaptimi, bet nepajėgia. Kurį laiką Ofelijai atrodo, kad Hamletas išprotėjo iš meilės jai, tačiau iš tiesų Hamletas elgiasi ir kalba keistai dėl to, kad nuolat mąsto apie tėvo prašymą atkeršyti dėdei. Hamletas pasako Ofelijai, kad jo laukia svarbesni reikalai nei meilė moteriai. Sužinojęs, kad tėvas buvo nužudytas, Hamletas pradeda nekęsti motinos ir kartu – visų moterų. Ir su motina, ir su Ofelija jis bendrauja ciniškai. Ofelija labai nusivilia: iš pradžių Hamletas rodė jai dėmesį, bet netikėtai pasikeitė – tapo ciniškas, šiurkštus. Ofelijos jausmai ir atvirumas liko išjuokti, pažeminti. Ofelija labai išgyvena dėl savo nužudytojo tėvo (Polonijaus). Netikėtai ji nusiskandina. Dramos pradžioje Hamletas mano, kad Ofelijos dorovingumas ir skaistumas nenatūralūs (jis lygina Ofelijos elgesį su savo motinos elgesiu). Tačiau vėliau, po Ofelijos mirties, jis graužiasi, supranta, kad Ofelijos jausmai buvo paprasti, atviri ir nuoširdūs. Jis gailisi, kad Ofelijos jausmuose nuolat ieškojo klastos ir apgaulės.
H a m l e t o n e a p y k a n t a m o t i n a i
Dramoje itin reikšmingi Hamleto ir jo motinos Gertrūdos pokalbiai. Hamletas su motina kalbasi įžūliai, šiurkščiai. Jis nusivylęs dėl jos išdavystės, apgaulių. Kol valdė senasis karalius Hamletas, buvo manoma, kad Gertrūda – dorovinga ir sąžininga moteris, bet jaunasis Hamletas žino, kad motina elgėsi veidmainiškai, kad ji taip pat kalta dėl tėvo mirties.
D r a m o s p a b a i g a t r a g i š k a
Laertas – nužudytojo kanclerio Polonijaus sūnus – sugrįžta iš užsienio ir sužino apie tėvo nužudymą, taip pat netrukus jis laidoja savo seserį. Laertas jaučia didžiulę neapykantą Hamletui ir kviečia jį į dvikovą. Karalius Klaudijus leidžia jiems susiremti dvikovoje [fechtuotis] tikėdamasis, kad Hamletas bus nudurtas. Laertas ir Hamletas susikauna. Jie kliudo [sužeidžia] vienas kitą rapyromis. Stebėdama jaunuolių dvikovą, Hamleto motina atsigeria vyno. Vynas užnuodytas. Gertrūda staiga miršta. Paaiškėja, kad vyną užnuodijo karalius Klaudijus, manydamas, kad šio vyno atsigers Hamletas. Taip pat užnuodytos ir rapyros, su kuriomis kaunasi Hamletas ir Laertas. Miršta sužeistas Laertas. Hamletas nuduria karalių ir miršta pats. Dramos pabaiga tragiška. Hamletas sugriovė dėdės sukurtą blogio karalystę, bet tam, kad šis darbas būtų įvykdytas, prireikė labai daug mirčių.