Haugenas Tormodas ,,Georgas ir Glorija (ir Edvardas)‘‘
Haugenas Tormodas ,,Georgas ir Glorija (ir Edvardas)‘‘
Pasakojimas apie meilę, arba
Tamsios naktys be šunų, kurie nori būti paglostyti
Georgas mylėjo Gloriją.
Duobutes skruostuose,
raudonus, neklusnius plaukus,
apgamą ant kaklo,
strazdanas,
dainingą juoką,
kikenimą, nuo kurio jam pašiurpdavo nugara,
šokinėjančią jai ant nugaros kuprinę,
kai ji bėgdavo iš mokyklos,
tai, kaip jos kojos liesdavo asfaltą.
Georgas mylėjo visą Gloriją,
bet Glorija to nežinojo.
Glorija nekentė Georgo.
Storo pilvo,
veršiuko kojų,
burnos, kuri VISADA būdavo pusiau pravira,
retų šviesių plaukų,
kurie VISADA lįsdavo į akis
ir siekdavo pečius,
šleikščios spalvos drabužių –
kaip gaisrininkų mašinos – ir tamsių naktų,
nekentė riestos, šniurkščiojančios nosies.
Glorija nekentė viso Georgo,
bet jis to nežinojo.
Georgas priskindavo neužmirštuolių
ir slapta padėdavo priešais jos duris.
Jis piešdavo dideles raudonas širdeles
ir mesdavo į jos pašto dėžutę.
Jis rašydavo trumpus meilės laiškučius:
„Amžinai tavo“,
„Tu visada esi mano mintyse“ arba
„Mano širdis priklauso tau“.
Bet Glorija nežinojo, kad visa tai buvo nuo Georgo.
Glorijai buvo labai malonu
ir labai smalsu.
Ji nuolat šnipinėjo pro langą –
ir anksti rytą, ir vėlai vakare.
Bet ji niekada neišvydo paslaptingojo gerbėjo.
Vieną dieną ji suprato.
Tai buvo Edvardas.
Šauniausias, puikiausias,
gražiausias berniukas gatvėje, kuris buvo
DVIEM klasėmis
už ją vyresnis.
Glorija sutiko jį gatvėje,
ir jis PAŽVELGĖ į ją. Ilgai. Jo akys buvo
rudos ir viliojančios.
Tada Gloriją truputį išpylė prakaitas, bet ji
pasijuto laiminga ir dar laimingesnė.
Ji slapta laukė jo už kaštono
tiesiai priešais namą, kur gyveno Edvardas.
Laukė ir laukė, ir dūsavo, ir vėl laukė
drebančia širdim.
Ji žinojo, kuris langas buvo jo.
Ten kabėjo guminiai griaučiai, NSO,
ir dar kažkas panašaus į stebuklingą žalio stiklo rutulį.
Kai jis išeidavo, ji sekdavo paskui:
į kompaktinių plokštelių parduotuves,
kompiuterių parduotuves,
džinsų parduotuves,
bet ji dėdavosi, tarsi ji būtų ne ji
ir tarsi jos ten nebūtų.
Ji ir bijodavo, kad jos nepamatytų,
ir tikėdavosi, kad ją pamatys.
Rudomis ir viliojančiomis akimis.
Būtent tokiomis, kurios sakė: „Amžinai tavo“,
„Tu visada esi mano mintyse“
arba „Mano širdis priklauso tau“.
Georgas pastebėjo, kad Glorija seka
Edvardą,
kuris nepastebėjo Glorijos, o ji
nepastebėjo Georgo
<... >
