Tomiui buvo vienuolika, Sabrinai netrukus turėjo sueiti lygiai tiek pat. Kas rytą jie susitikdavo prie didelio ąžuolo. Vasarą jie drauge žaisdavo saulėje, o pažaidę ilsėdavosi po ąžuolu.

Kartą jie kalbėjosi, kad užaugę susitiks čia, galbūt pasiliks prie didžiojo ąžuolo ir galės pasistatyti mažučius namus, kad jie bus kartu ir nė vienas jų nebeklajos.

Kai Tomis jau buvo trylikos, o Sabrinai turėjo sueiti tiek pat, jie susitiko paskutinį kartą prie didžiojo ąžuolo. Tomis turėjo išvykti ir palikti savo šeimą. Jis išsiėmė savo kišeninį peiliuką ir ąžuole išrėžė griovelį. Griovelis buvo paprasčiausias būdas duoti jai jo žodį; kai jis lėtai kalbėjo, Sabrina girdėjo tokius jo žodžius: „Tavo aštuonioliktajam gimtadieniui aš sugrįšiu prie šio ąžuolo.Tada mes būsime kartu amžinai – tik Tu ir aš."

<...> Miesto gyvenimas buvo labai neramus, ir metai skrido – nuskrido taip greitai… Tomis niekada neužmiršo Sabrinos paskutinio atsisveikinimo žodžių. Jis kasmet pasižymėdavo kalendoriuje, kai praeidavo jos gimtadienis. Ir greitai jis vėl pamatys didįjį ąžuolą ir, galbūt, netgi pasiliks… Tada jis laikys Sabrinos ranką, jie sutiks pasilikti vienas su kitu ir kartu – prie didžiojo ąžuolo. Tomį apsvaigino mintis apie sekmadienio popietę. Tai bus jos aštuonioliktasis gimtadienis, ir Jis Ją greit išvys. Kai Tomis pasiekė medį, jis rado parašytą raštelį. Raštelis buvo nuo Sabrinos mamos, ir štai ką ji buvo parašiusi: „Sabrina negali su Tavimi susitikti, jos šiandien čia nebus. Šiame laiške yra tai, ką ji Tau norėjo pasakyti." Jis atplėšė laišką, ir jo rankos pradėjo drebėti. Kai jis skaitė Sabrinos žodžius, jo širdis pradėjo plakti stipriau… „Tomi, mielasis, aš žinau, kad Tu stovi prie mūsų medžio. Kai matysi didelį ąžuolą, visada pagalvok apie mane. Aš neateisiu ir nesusitiksiu su Tavimi, angelai ateina manęs… Bet, žinai, visgi niekas daugiau nesulaikys manęs susitikti su Tavimi šiandien… Nagi, prašau, pažiūrėk į dangų ir sužinosi, kur aš, ir ką aš galiu matyti: Tave, stovintį ir laukiantį – prie mūsų didžiojo ąžuolo..."