Viduramžiais Kornvalyje viešpatavo karalius Markas Rivalenas, Lonua karalius, sužinojęs, kad prieš karalių Marką sukilo jo priešai, atskuba iš už jūrų marių tarnauti savo karaliui kalaviju ir patarimu, kaip tikras vasalas. Atsidėkodamas Rivalenui už atsidavimą, karalius Markas už jo išleido savo seserį gražuolę Blanšeflerę, kurią jisai labai pamilo.

Po tuoktuvių karalių Rivaleną pasiekia žinia, kad jo buvęs priešas Morganas įsibrovė į Lonua ir siaubia pilis bei kaimus. Nieko nelaukęs Rivalenas ir jo jau nėščia žmona Blanšeflerė iškeliauja į Lonua. Tik išlipęs į krantą karalius patikėjo savo žmoną saugoti dvariškiui Rohaltui. Blanšeflerė ilgai laukė Rivaleno, tačiau jam nebuvo lemta grįžti, ir netrukus ją pasiekė žinia, kad jos mylimasis Rivalenas mirė.

Blanšeflerė neverkė, bet visa suglebo, o jos siela, rodos, norėjo išsiveržti iš kūno. Visa tai truko tris dienas, kol našlė pagimdė vaikelį: „Sūnau, seniai aš troškau tave išvysti ir štai regiu gražiausią kūdikį, kokį moteriškė yra kada nors išnešiojusi. Liūdna gimdžiau, liūdna tave sveikinu pirmąją gyvenimo valandą, dėl tavęs liūdėdama ir mirštu. O kad tu atėjai į šį pasaulį per liūdesį, tai būsi vardu Tristanas.“ Ir su šiais žodžiais ji mirė. Rohaltas paėmė našlaitį ir augino jį kaip savo vaiką. Jis buvo tik paprastas pirklys, o Tristanas mokėjo daugiau, nei riterio sūnus.

Vieną dieną Tristanas patenka į laivą, kuris nuplukdo jį į Kornvalio žemę, ir ten pradeda tarnauti karaliui Markui. Karalius pamilsta Tristaną, o paskui sužino, kad Tristanas yra jo sūnėnas. Kadangi Markas vaikų neturėjo, Tristaną vadina sūnumi ir visą savo turtą jis nori palikti jam, bet tuo nepatenkinti pavydūs vasalai liepia karaliui susirasti žmoną.

Tristanas iškeliauja ieškoti karaliui žmonos. Keliaudamas jis išgirsta legendą, kad nužudęs slibiną galės gauti gražiąją Izoldą Auksaplaukę. Tristanas nugalėjo slibiną, išvadavo Izoldą, tačiau ne sau, o kad padovanotų karaliui.

Tristanas parvežė Izoldą, ir karalius Markas ją vedė, bet tikroji meilė užgimė tarp Izoldos ir Tristano.

Iškeliaujant Izoldos Auksaplaukės motina davė tarnaitei stebuklingo žolelių gėrimo, kurį turėjo išgerti Izolda ir Markas, bet kelionės metu buvo labai karšta, ir tarnaitė, užmiršusi, koks čia gėrimas, davė jiems atsigerti. Nuo tos minutės Tristanas ir Izolda įsimylėjo vienas kitą.

Karaliui tai padėjo išsiaiškinti blogasis nykštukas, todėl jis nutarė nubausti Tristaną su Izolda ir sudeginti juos ant laužo. Tristanas paprašė, kad jam leistų pasimelsti koplyčioje ir jis sugebėjo pabėgti pro langą, nušokęs nuo uolos. Izoldą teismas atidavė raupsuotiesiems, bet Tristanas išgelbėjo ir savo mylimąją.

Įsimylėjėliai gyveno atsiskyrę miškuose porą mėnesių, kol jų slėptuvę pamatė medininkas ir pranešė karaliui. Karalius nedelsdamas nuvyko į mišką, kur rado Tristaną ir Izoldą. „Dieve, ką aš regiu? Argi turiu juos žudyti? Tiek jau laiko juodu gyvena šioje girioje, tad jeigu mylėtųsi beprotiška meile, argi būtų pasidėjęs tarp savęs kalaviją? O juk kiekvienas žino, kad nuoga geležtė, skirianti du kūnus, yra skaistybės laidas ir sargas." Karalius patikėjo savo sūnėno ir žmonos ištikimybe, atleido jiems, ir Izolda grįžo į rūmus. O Tristanas, susitaikęs su karaliumi Marku, išvyko į velsą, kurį valdė karalius Gilenas.

Gilenas turėjo nuostabų šuniuką, vardu Mažiulis, kurį paėmus į rankas dingdavo liūdesys, nes jo skambaliukas, kabojęs po kaklu, buvo užkerėtas. Tristanas nužudė slibiną, ir už šią paslaugą gavęs dovanų Mažiulį, nusiuntė jį Izoldai. Izolda labai džiaugėsi dovana, tačiau nusprendė, kad ji nėra laiminga, jei ir Tristanas nelaimingas, tad stebuklingą skambaliuką išmetė pro langą.

Po kelerių metų Velsą užpuolė Riolis ir už karinius nuopelnus Tristano gyvenime atsirado kita Izolda, kurią jis vedė. Ji buvo Izolda Baltarankė. Izolda Auksaplaukė, išgirdusi naujieną apie Tristano vedybas, nusprendė jį pamiršti.

Tristanas niekada nepamiršo savo mylimosios, tad iškeliavo pas Izoldą, kuri nebenorėjo jo pažinti. Taigi jis kupinas sielvarto grįžo namo, čia jį sužeidė užnuodytu kalaviju, ir niekas nežinojo, kaip išgydyti Tristaną. Jis meldė tik vieno, – kad atvežtų jo mylimąją.

Izolda Auksaplaukė atkeliavo aplankyti Tristano, bet jau buvo per vėlu. Atvykusi ji rado mirusį savo mylimąjį ir jo gedinčią žmoną. „Ponia, kelkitės ir leiskite man prieiti. Tikėkite manim, aš turiu didesnę teisę jį apverkti, negu jūs. Aš jį labiau mylėjau." Paskui pradengė savo mylimojo kūną, atsigulė šalia, pabučiavo į lūpas ir kaktą ir stipriai apkabino. Taip ir iškvėpė ji dvasią: kūnas prie kūno, lūpos prie lūpų, mirė jinai šalia Tristano iš skausmo dėl savo mylimojo.