Prieš 600 metų liepos 15-ąją Žalgirio mūšyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos Karalystės jungtinės pajėgos sumušė Kryžiuočių ordino kariuomenę. Baigėsi du šimtus metų trukęs kryžiuočių veržimasis į Rytų Baltijos žemes. Pasak istoriko Tomo Baranausko, jei ne tokia šio viduramžių mūšio baigtis, mus, taip pat ir Latviją, būtų ištikęs Prūsijos likimas – niekas Lietuvoje jau nebekalbėtų lietuviškai. Gaila, kad negalime paskaityti šio mums svarbaus mūšio dalyvių prisiminimų. „Apskritai nebuvo žmogaus, kuris būtų viską matęs ir gerai žinotų, kaip vyko mūšis, – teigė T. Baranauskas. – Juk kariuomenė buvo išsidėsčiusi maždaug penkių kilometrų ruožu, tad kiekvienas galėjo išvysti tik tai, kas dėjosi aplinkui, o ne visumą. Daugiausia žinojo vadai – Vytautas ir Jogaila, bet jie jokių užrašų nepaliko“, – sakė istorikas. Tikrasis mūšio vaizdas neužfiksuotas ir jokiame mūšio liudininko piešinyje. Tuos piešinius, kuriuos turime, piešė ne dalyviai, o kiti, tik įsivaizdavusieji mūšį. Vis dėlto galima numanyti, kaip atrodė šios kautynės. Kaimiečiai sulipo į ąžuolus Kaip tais laikais be jokių modernių ryšio priemonių plačiai išsidėsčiusiai kariuomenei būdavo perduodamos komandos? Lenkų istorikas Janas Dlugošas, kurio tėvas buvo dalyvavęs Žalgirio mūšyje, rašė, kad Vytautas nuolat jodinėdavo išilgai palei visos kariuomenės gretas ir nurodinėdavo pulkų vadams. Nors formali valdžia priklausė aukštesnį rangą turėjusiam Jogailai, veiklusis vadas buvo Vytautas. Kaip rašo J. Dlugošas, penkių kilometrų ruože, kuriame išsidėstė kariuomenė, buvo keli kaimai – Tanenbergo, Griunvaldo (nuo jo ir kilo mūšio pavadinimas). Šioje teritorijoje augo šeši galingi ąžuolai, į juos buvo įsikabaroję daugybė žmonių. Jie susidomėję stebėjo mūšį. Deja, taip pat jokių užrašų nepaliko. Mūšio veiksmai būdavo aptariami iš anksto ar viskas koreguojama kovos lauke? Manau, buvo numatyti keli variantai. Niekas iš anksto negalėjo žinoti, kaip konkrečiai klostysis įvykiai. Tačiau tokie dalykai kaip atsitraukimas, suklaidinęs kryžiuočius, turėjo būti suplanuoti iš anksto. Vėliava – ne dėl grožio Kuo Lietuvos ir Lenkijos jungtinių pajėgų ginkluotė skyrėsi nuo kryžiuočių? Ginklai Europoje tuo metu buvo panašūs. Šarvai taip pat. Pavyzdžiui, kai į mūšį įsitraukė papildomos kryžiuočių pajėgos, lenkai pamanė, kad čia grįžta atsitraukę lietuviai. Vadinasi, išvaizda per daug nesiskyrė, galima buvo ir supainioti. Lenkų istoriografijoje užsimenama, kad lietuvių ginkluotė buvo prastesnė, tačiau nereikia to sureikšminti. Svarbiausias dalykas, į kurį orientuodavosi kariai, – vėliava. Ji ne šiaip simbolis ir ne dėl grožio. Anot J. Dlugošo, mūšyje plaikstėsi 40 Lietuvos ir 50 Lenkijos vėliavų. Kryžiuočiai jų turėjo daugiau kaip 50. Ir kryžiuočių, ir lenkų vėliavos simbolizavo kurį nors atstovaujamą kraštą, žemę, didikų giminę, o Lietuvos būriai nešėsi 10 vėliavų su Gedimino stulpais (Vytauto giminės ženklu) ir 30 – su Vyčiu. Jokių derybų! Kaip prasidėjo Žalgirio mūšis? Mūšį pradėjo lietuviai. Iš pradžių jie kovėsi vieni, lenkai prisidėjo vėliau. Matyt, būta tokio plano. Paprastai kairysis sparnas, kuriame buvo susibūrę lietuviai, dažniausiai ir pradeda. Kiti istorikai mano, kad sutriuškinti kryžiuočius aktualiau buvo Lietuvai, tad Vytautas pirmas ir pradėjo. Matyt, baiminosi, kad lenkai nesusiderėtų su kryžiuočiais. Tais laikais dažnai pasitaikydavo atvejų, kai susitikusios kariuomenės iškart nepuldavo kautis, o imdavo derėtis. Šįkart lietuviai, pirmieji pradėję kovą, mėgino užkirsti kelią deryboms. Kiek kovotojų galėjo dalyvauti mūšyje? Sudėtingas klausimas. Dėl jo ginčijamasi nuo XIX a. iki dabar. Iš pradžių mūšis buvo vertintas dideliais skaičiais, manyta, kad vienos vėliavos būriui priklauso tūkstantis žmonių. Tai reikštų, kad Lietuvos ir Lenkijos pajėgas sudarė 90 tūkst. žmonių, mat turėta 90 vėliavų. Kryžiuočių turėję būti apie 50 tūkst. Dabartiniai tyrėjai linkę įvardyti mažesnius skaičius. Manoma, kad prieš 20 tūkst. kryžiuočių stojo apie 30 tūkst. jungtinių pajėgų (lenkų ir lietuvių) karių. Nusipelnęs karūnos Ar galima teigti, kad karūna Vytautui buvo pasiūlyta ir už nuopelnus per Žalgirio mūšį? Karūna jam siūlyta du kartus. Žalgirio mūšio išvakarėse Vytautas buvo nuvykęs derėtis su Vengrijos karaliumi Zigmantu Liuksemburgiečiu*, jis jau tada Vytautui pasiūlė priimti karūną. Pastarasis įsižeidė ir net neatsisveikinęs išvyko. Liuksemburgietis Vytautą vijosi ir atsiprašinėjo. Karūnos priėmimas tada būtų reiškęs, kad Žalgirio mūšis nebūtų įvykęs. Juk reikėjo sutelkti abiejų valstybių pajėgas, tad negalėjo būti jokio išsiskyrimo su Lenkija. Tačiau vėliau, Vytauto gyvenimo pabaigoje, kai kryžiuočių problema buvo išspręsta, 1429 m. Zigmantas Liuksemburgietis dar kartą per Lucko suvažiavimą pasiūlė jam šį valdžios simbolį. Vytautas pasiūlymą priėmė. Net Jogaila su tuo buvo sutikęs, tik vėliau lenkų ponų spaudžiamas nepritarė. Dėl to, ar galima karūnuoti Vytautą, tarp Lenkijos ir Lietuvos užvirė ginčas. Popiežius palaikė Lenkijos pusę, tad iškilo klausimas, ar galima karūnuoti be popiežiaus leidimo. Vieni teisininkai aiškino, kad negalima, kiti teigė priešingai. Vytautas pasirinko karūnavimą. 1430 m. rugsėjo 8 dieną jau buvo suplanuotas jo karūnavimas (ši diena tarpukario Lietuvoje būdavo minima kaip viena svarbiausių valstybės švenčių). Deja, iškilmės neįvyko, nes procesijos, turėjusios atvežti karūną, nepraleido Lenkija. Kilo įtarimas, kad lenkai karūną pagrobė. Tačiau versija pasirodė klaidinga – delegacija net nebuvo įžengusi į Lenkiją, planavo kelionę per Prūsiją. Deja, Vytautas mirė, karūnai nepasiekus Lietuvos. * Zigmantas Liuksemburgietis – Vengrijos, Vokietijos ir Čekijos karalius, Romos imperijos imperatorius. Krikšto projektai Vytauto laikais Lietuvoje turbūt nemažai bažnyčių buvo pastatyta? Nors Lietuvą pakrikštijo Jogaila, bet be parapinių bažnyčių tas krikštas nieko nereiškė. Jų tinklą kūrė Vytautas, ypač Žemaitijos pakrikštijimas – daugiausia jo (Vytauto) darbas. Tačiau krikščionybė turbūt negreit atėjo į žmonių gyvenimą? Kryžiuočiams nebuvo svarbu, ką namie veikė paprastas lietuvis – ar jis garbino žalčius, ar kitus dievus. Svarbu, kad valdžia, kaip ir Prūsijoje, būtų krikščioniška. Vytautas, atsakydamas į kryžiuočių propagandą, klausė, kiek jie patys (kryžiuočiai) per du šimtus metų pakrikštijo prūsų valstiečių. Pagonys lietuviai dviejų tikėjimų nepriešino. Krikščionių Dievas jiems buvo tik dar vienas naujas dievas tarp daugelio kitų dievybių. Be to, Lietuvai krikščionybė nebuvo naujiena, per visą XIV a. išmėginta daugybė įvairių krikšto projektų, kurie tuo metu buvo politiškai svarbus būdas išvengti kryžiuočių puldinėjimų. Tad krikšto būtinybė jau buvo įsisąmoninta. XIV a. praktiškai derėtasi tik dėl sąlygų. Lenkai pasiūlė Jogailai vesti Jadvygą ne šiaip sau. Tačiau kryžiuočių turbūt nedžiugino Lietuvos noras krikštytis? Juk tada jie jau nebūtų galėję plėšikauti mūsų žemėse. Be abejo. Užtat krikšto priėmimas taip ilgai ir truko. Kryžiuočiai įvairiais būdais mėgino tai stabdyti, trukdė ir ankstesniam – Gedimino krikšto projektui. Buvo net papirkę žemaičius, kad šie priešintųsi Gediminui. Kai galų gale Lietuva krikštą priėmė, kryžiuočiai ilgai to fakto nepripažino, laikė jį melagingu. Net aprašydamas Žalgirio mūšį, kuris įvyko praėjus 23 metams po Lietuvos krikšto, kryžiuočių kronikininkas lietuvius vadino pagonimis. Užmirštas Durbės mūšis Ar Žalgirio mūšis – vienintelis įvykis, lėmęs konflikto su kryžiuočiais baigtį? Keista, kad užmirštas kitas labai svarbus to paties karo su kryžiuočiais mūšis – tai Durbės mūšis. Šiemet [2010 m.] jam kaip tik sukanka 750 metų. Gaila, kad Žalgirio mūšio jubiliejiniais metais jis neminimas. Nebūtų reikėję net jokių papildomų išlaidų, nes mūšiai vyko beveik tomis pačiomis liepos dienomis: Durbės – 1360 m. liepos 13 dieną, Žalgirio – 1410 m. liepos 15 dieną. Tad būtų buvę galima pažymėti tuo pat metu. Durbės mūšis labai reikšmingas. Dėl jo karas su kryžiuočiais tęsėsi ir nesibaigė XIII a. Kai Mindaugas žemaičius jau buvo atidavęs kryžiuočiams, pats buvo nuo jų priklausomas, nedaug trūko, kad apskritai nebeliktų kam priešintis. Žemaičiai nepasidavė, kovojo. Per Durbės mūšį žuvo 150 ordino riterių. Palyginkime: Žalgirio mūšyje žuvo 200 Vokiečių ordino riterių. Vadinasi, Durbės mūšis dydžiu ne ką mažesnis. Grėsė prūsų likimas Lankantis Latvijoje labai nustebino jaunų latvių istorijos entuziastų įkurta stovykla, kur jie didžiuodamiesi atkūrinėja Livonijos riterių gyvenimą... Tokių panašių tendencijų kaip Latvijoje kartais pasigirsta ir Lietuvoje. Ir apie Žalgirio mūšį sakoma, esą be reikalo čia mes priešinomės vokiečiams, kovojome, juk ten Vakarai, kultūra... Tačiau tokie svarstymai kyla nesuvokiant, kas svarbiau: ar kad mes išlikome kaip tauta, ar kad čia būtų gyvenę vokiečiai ir klestėtų jų kultūra. Tokių planų jie turėjo. Nors prūsai nebuvo fiziškai išnaikinti, per ilgesnį laiką visiškai asimiliavosi. Latvius išgelbėjo kolonizacijai kelią užstojusi Lietuva. Juk sausumos kelias į Latviją ėjo per Lietuvą, tad vokiečių valstiečiai į naujas žemes masiškai keltis negalėjo. Jei ne tai, Latvijos būtų laukęs prūsų likimas. Ordino krizė Vokiečiai turbūt dar bandė tą nepriklausomą žemės lopinėlį sunaikinti? Po Žalgirio mūšio kryžiuočiai jau nelabai turėjo jėgų. Nors bandė, karinės ir diplomatinės kovos dar truko iki pat 1422 m., kai buvo sudaryta Melno taika. Kryžiuočių ordiną ištiko finansinė ir ideologinė krizė. Mėginimai ją įveikti, mokesčių didinimas gyventojams nelabai patiko. 1453 m. prieš ordiną kilęs nepasitenkinimas baigėsi sukilimu. Daugelis Prūsijos miestų paskelbė pasiduodantys Jogailos sūnui Kazimierui Jogailaičiui. Lenkija įsitraukė į naują kovą su vokiečiais. Karas baigėsi tuo, kad pusė teritorijos (kartu su kryžiuočių sostine Marienburgu) buvo prijungta prie Lenkijos, ordino magistras tapo Lenkijos vasalu. Ar tuo Kryžiuočių ordino veikla ir baigėsi? Kartais klaidingai traktuojama, kad 1525 m., kai ordino magistras Albrechtas atsiskyrė nuo Vokiečių (kitaip vadinamo Kryžiuočių) ordino, baigėsi jo veikla. Tačiau iš tikrųjų jis nenustojo egzistuoti. Nors neteko Prūsijos, jis veikė Livonijoje. Po kelių dešimtmečių Livonijos magistras taip pat atsiskyrė nuo vokiečių, pasidavė Lietuvai ir Lenkijai. Netekęs Prūsijos ir Livonijos, Vokiečių ordinas egzistavo Vokietijoje. Ir tik XIX a. pradžioje, užimdamas Vokietiją, jį panaikino Napoleonas. Austrijoje šis ordinas išliko iki mūsų dienų, centrinė jo būstinė yra Vienoje. Dabar tai ne karinis, o tik paprastas katalikų vienuolių ordinas, kurio nemažą dalį sudaro moterys. Beje, iš trijų didžiausių viduramžiais Palestinoje įkurtų karinių vienuolių riterių ordinų išliko du – Vokiečių ir Joanitų (Joanitų ordinas šiandien tebeveikia Maltos ordino vardu). Trečiąjį (Tamplierių ordiną) XIV a. panaikino Prancūzijos karalius. ). Popiežius Jonas Paulius II viešai yra atsiprašęs dėl Kryžiaus žygių, juos pripažino klaida. Kaip vertinti tebeveikiančius ordinus? Popiežius turėjo galvoje Kryžiaus žygius į Palestiną, tačiau galima traktuoti, kad tai buvo ir atsiprašymas dėl Kryžiaus žygių apskritai. Nepanaikinti ir dabar tebeveikiantys ordinai yra Katalikų bažnyčios sudėtinė dalis. Jei žmonės stoja į šiuos ordinus, manau, jie yra susipažinę su jų istorija. Tik, pavyzdžiui, Maltos ordinas, vadinamieji joanitai, anksčiau Lietuvoje neveikė, nes Kryžiuočių ordinas Baltijos kraštuose nepripažino jokios konkurencijos, visus kitus, kurie čia mėgino kurtis, išstūmė arba prisijungė – monopolizavo kryžiaus žygius į Lietuvą. Vokiečių ordinas buvo uždarytas tik 1938–1945 m. Adolfas Hitleris irgi nemėgo konkurencijos. Šiuo metu veikiančio ordino tikslai yra taikūs, vienuoliai vykdo labdaringą veiklą.