Gedimino laiškuose minimas agresyvus Vokiečių ordino veržimasis į Lietuvą nėra pramanas. Lietuvos kovą prie Nemuno su Vokiečių ordinu atspindi 1336 m. Margirio Pilėnų istorija (pagal naujausius tyrimus Pilėnai siejami su Žemaitija).

 

XVI a. K. Šiuco kronikoje „Prūsijos istorija“ užfiksuotas XIV a. V. Marburgiečio kronikos fragmentas

 

<...> didysis magistras nutarė su visomis savo pajėgomis ir talkininkais surengti karo žygį į Lietuvą. <...> jie apgulė tvirtovę Pilėnai, kelias dienas vieną po kitos šturmavo ją visa jėga. Lietuviai vyriškai gynėsi; jų galinčių valdyti ginklus ir kalaviją, ten buvo 4000 iš visų kaimyninių vietovių.

Išgirdę apie atžygiuojančius ordino brolius (lietuviai) su moterimis, vaikais, gyvuliais, turtu ir manta subėgo (į tvirtovę) kaip į saugų prieglobstį. Ordino kariuomenė buvo ištroškusi grobio, todėl ji padarė visa, kas įmanoma, kad užkoptų ant tvirtovės sienų; savo ruožtu lietuviai buvo pasiryžę veikiau sulaukti paskutiniosios, negu pasiduoti su tvirtove ir patekti į priešo rankas, ypač dėl religijos, kurios jie taip nekentė, kad lengviau jiems buvo mirti. Tą jie šį kartą iš tikrųjų visiškai nežmonišku būdu įvykdė ir įrodė. Kai jie pamatė, kad negalės ilgiau atsilaikyti ir kad jų bokštai bei užtvaros per nuolatinius ir nepaliaujamus puolimus yra pralaužtos ir keliose vietose beveik sugriautos, jie užkūrė didelį laužą, sumetė ten visą turtą ir mantą, paskui išsmaugė moteris ir vaikus, paskui ėmė vieni kitus žudyti. Didesnioji dalis nulenkė sprandus vadui (Margiriui), kad jis vieną po kito nukirstų.

<...> Vyriausiasis vadas Margiris, kaip didelis stiprus milžinas, nežmoniškai gynėsi, ir nusirito dar daug galvų, kol jis panoro atsisakyti savosios. Kai jau daugiau negalėjo, jis skubiai įšoko į tamsų rūsį, kuriame buvo paslėpęs savo žmoną, ir perkirto ją kalaviju pusiau. Paskui tuo pačiu ginklu taip persidūrė pilvą, kad iš ten išlindo žarnos, parkrito šalia žmonos ir išleido nelemtą dvasią. Tvirtovė buvo sudeginta, iki pamatų sugriauta ir sulyginta su žeme.