Tuo metu jaunasis dievas Dzeusas danguje viešpatavo dar neseniai. Naujasis valdovas atidžiai stebėjo, kas dedasi žemėje, kad jo valdžiai ten nekiltų kokio pavojaus. Mat žemėje buvo likęs vienas nenugalėtas titanas – išmintingasis Prometėjas.

Po neseniai vykusių baisių grumtynių žemė buvo tyli ir išmirusi. Tada Prometėjas ryžosi atgaivinti dykynes ir iš naujo sukurti žmonių giminę, kad toji galėtų džiaugtis žemės dovanomis. Jis paėmė molio gabalą, suvilgė jį šaltinio vandeniu, suminkė ir nulipdė žmogų.

Bet silpni buvo tie pirmieji Prometėjo žmonės. Žiūrėjo, bet nieko nematė, klausė, bet nieko negirdėjo; bejėgiai jie slankiojo po jauną žemę. Tarsi akli jie glaudėsi po žemėmis, tamsiuose urvuose. Naktimis tie žmonės šalo ir drebėjo. Jie dar nebuvo patyrę, kas yra toji karšta ugnis.

Šit kodėl dieną naktį Prometėjas suko galvą, kaip pagelbėti žmonėms.

Bet išdidusis Dzeusas nusprendė atimti iš Prometėjo žmonių giminę. Jis sušaukė visus žmones, nurodė jų teises ir pareigas naujiesiems dangaus valdovams. Už tai pažadėjo malonę ir globą.

Susirinkimo dieną pasirodė Prometėjas. Jis bijojo, kad dievai už savo globą neužkrautų žmonėms per didelės naštos. Norėdamas juos apsaugoti, išmintingasis titanas ėmėsi apgaulės. Kai visi dievai suėjo prie aukuro, ir žmonės sustojo aplinkui, jis užmušė aukai didelį jautį, nulupo jam odą, aštriu peiliu perrėžė pilvą, išvertė vidurius ir padalijo skerdieną į dvi nelygias dalis.

Vienoje aukuro pusėje jis padėjo geriausius mėsos gabalus ir viską suvyniojo į gyvulio odą, o kitoje – kaulus ir vidurius, apdėtus lajumi. Viską sutvarkęs, grįžo jis pas Dzeusą, kad tas pasirinktų sau auką: kurią gyvulio dalį parodys, tą žmonės dievams ir aukos iki pasaulio pabaigos.

Kairėje aukuro pusėje matydamas odą ir mažumą mėsos, o kitoje – baltą, gardų lajų, Dzeusas pasirinko dešinėje pusėje padėtą dalį. Kaip jis nustebo ir užsirūstino, po plonu lajaus sluoksniu radęs plikus kaulus ir kruvinus jaučio vidurius! O Prometėjas džiaugėsi apgavęs nekenčiamus dievus, kurie norėjo užvaldyti mylimiausią jo kūrinį – žmogų.

Įžeistas Dzeusas nusprendė nubausti Prometėją. Norėdamas kuo labiau įskaudinti titaną (juk žinojo, kaip jis myli žmones), Dzeusas nebedavė jiems ugnies dovanos, didžiausios malonės, kurią žmonėms troško suteikti Prometėjas.

Tada Prometėjas ryžosi žmonėms gauti ugnies prieš Olimpo valią. Vieną dieną jis slapta prisigavo prie Helijo, saulės dievo, vežimo. Prometėjas prikišo alyvmedžio šaką prie ratų ašies; sausas medis bemat užsiplieskė, ir titanas patyliukais išsliūkino iš Helijo arklidžių. Su liepsnojančiu deglu rankoje Prometėjas nužengė į žemę ir uždegė joje pirmą ugniakurą.

Tada žmonės ir patyrė, kaip gera prie liepsnojančio laužo, galėjo pasitaisyti karšto valgio, misti ne vien žalia mėsa ir šaknimis. Jie paliko niūrius urvus giliai po žeme ir susirentė erdvias trobas ant žemės ir saulėje.

Olimpo valdovas net sudrebėjo iš pykčio, pamatęs šventąją ugnį degant žemėje. Jisai pasišaukė Hefaistą ir liepė jam sugauti ir grandinėmis sukaustyti Prometėją. Hefaistas neišdrįso prieštarauti. Prometėjas buvo nutemptas į dykumą ir prikaustytas grandinėmis prie uolos Kaukazo kalnuose.

Ir pakibo Prometėjas ant uolos, kur negalėjo nei kelių sulenkti, nei akių sumerkti. Veltui Hefaistas prašė, kad Prometėjas nusilenktų Dzeuso valiai, prisipažintų klydęs ir padarytų galą savo kančioms.

Prometėjas ant uolos kentė baisius skausmus, bet nenorėjo išsižadėti žmonių giminės meilės ir maldauti Olimpo pasigailėti. Matydamas tai, Dzeusas liepė ereliui kiekvieną dieną draskyti Prometėjui kepenis.