Kretos saloje gyveno garsus skulptorius Dedalas su savo sūnumi Ikaru. Dedalas ir Ikaras čia gyveno kaip tremtiniai. Jų tikroji gimtinė buvo Graikijos miestas Atėnai. Dedalas labai ilgėjosi Atėnų.

Kretą tuo metu valdė karalius Minas. Jis nenorėjo Dedalo ir Ikaro išleisti iš Kretos. Pasprukti iš salos buvo neįmanoma, nes ją dieną ir naktį saugojo sargai.

Dedalas kasdien vaikščiodavo pajūriu ir tyrė paukščius – jų sudėjimą, skrydį. Vieną dieną Dedalas sugalvojo štai ką – jei jis turėtų sparnus kaip paukštis, galėtų išskristi iš Kretos ir pasiekti Atėnus. Karalius Minas valdė žemę ir vandenį, bet dangus jam nepriklausė.

Dedalas pradėjo gaminti sparnus iš plunksnų ir vaško sau ir sūnui Ikarui. Pasigaminęs išbandė juos pakildamas virš žemės. Tada nusileido ir pritvirtino sparnus sūnui. Dedalas jam paaiškino, kaip reikia skristi: negalima pakilti per aukštai, nes saulė ištirpdys sparnų vašką, ir negalima nusileisti per žemai, nes plunksnos sušlaps jūros vandenyje.

Dedalas ir Ikaras pradėjo savo kelionę: pakilo į orą ir ėmė tolti nuo Kretos salos. Ikarui skristi labai patiko. Tėvo perspėjimą nekilti per aukštai ir nenusileisti per žemai jis pamiršo. Ikaras pakilo prie pat saulės. Pradėjo tirpti sparnų vaškas, pabiro plunksnos. Staiga Ikaras krito žemyn ir paskendo jūroje. Ta jūra iki šiol vadinama Ikaro jūra.