Kretos saloje gyveno Dedalas, didysis skulptorius, statytojas ir visokių menų meistras, kuris buvo ištremtas iš Atėnų, savo saulėtosios tėvynės.

Visose šalyse buvo pasklidęs garsas apie jo darbus. Tačiau Dedalas nebuvo laimingas, nors pagarbos ir šlovės jam netrūko. Jį graužė tėvynės ilgesys. Vienintelė jo svajonė tebuvo dar kartą pamatyti Atėnus, savo mylimą gimtąjį miestą.

Tuo metu Kretoje viešpatavo rūstus karalius Minas. Ji nenorėjo Dedalo išleisti už savo karalystės ribų. Tuščiai Dedalas skundėsi savo dalia ir maldavo rūsčiojo valdovo, kad leistų jam grįžti į savo kraštą.

Dedalas vis dažniau pagalvodavo apie pabėgimą. Deja, tėvynė buvo už tolimų jūrų, o salą (Kretą) karaliaus įsakymu dieną naktį saugojo sargai.

Buvo saulėtas rytas.

Dedalas susimąstęs vaikščiojo prie jūros, su ilgesiu žvelgdamas į gervių būrį, skrendantį šiaurės link.

– Laimingosios, jos netrukus pamatys Graikiją ir Atėnus, – atsiduso jis. – Kad taip galėtum prisitaisyti sparnus ir skristi kaip paukštis!

Nuo tos akimirkos šioji mintis Dedalui nedavė ramybės. Valandų valandas jis stebėjo skrendančius paukščius ir tyrė jų sudėjimą.

Pagaliau Dedalas įminė gamtos paslaptį. Dabar ne vien paukščiai viešpataus erdvėse.

Šį keistą ir paslaptingą tėvo darbą susidomėjęs stebėjo meistro sūnus Ikaras. Dirbtuvė buvo pilna paukščių plunksnų.

Sulysęs, liepsnojančiom akim, tremtinys dieną naktį buvo įnikęs į savo išradimą. Ištirpintu vašku jis lipino plunksnas, kol išėjo didžiuliai sparnai lyg kokio pasakų paukščio milžino.

– Sūnau, sugalvojau kaip išsigelbėti! Netrukus pamatysime savo namus, ir tu galėsi žaisti Atėnuose alyvmedžių pavėsyje. Piktasis Minas tėra žemės ir jūros valdovas, bet jam niekada nepriklausė žydrynė. Ir nebereikės tau, Ikarai, pavydėti kregždei jos greitojo skrydžio.

Sulaikęs kvapą Ikaras klausėsi tėvo žodžių. Nuo tol berniukas kasdien žaisdavo vėjo nešiojamomis plunksnomis ir maigydavo tarp pirštų geltoną vašką, o kai tėvas kartais leisdavo prie rankos prisilipinti plunksnų, jo džiaugsmui nebūdavo galo.

Pagaliau atėjo laukta diena, kai meistro svajonė išsipildė. Jis pirmąsyk lengvai kaip paukštis pakilo virš žemės.

Padangėje Dedalas, apsvaigęs nuo pergalės, išdidžiai pagalvojo: „Kuo aš nelygus dievams?“

Vis aukščiau nešė jį sparnai, žemė jo akyse vis mažėjo ir mažėjo, o po išvargtų metų atgauta laisvė net gniaužė krūtinę.

Tiktai pagalvojęs apie sūnų, likusį kalėti Mino saloje, jis prisivertė leistis iš aukštybių ir grįžti į žemę.

Nuo skridimo dar virpančiomis rankomis jis rišo Ikarui prie pečių sparnus ir susijaudinęs kalbėjo:

– Neskrisk, sūnau, arti prie saulės, kad nuo jos karščio neištirptų vaškas, bet nenusileisk ir prie pat jūros, kad bangose nesušlaptum sparnų.

Ir kaip du dideli paukščiai juodu pakilo į orą, skrido vis aukščiau ir aukščiau, o nelaisvės sala ėmė tolti, kol pagaliau viskas paskendo rūke.

Apsvaigintas skridimo, Ikaras nė negalvojo apie išmintingus tėvo perspėjimus. Užmiršęs pavojų, jis skrido vis arčiau ir arčiau prie saulės. Balti debesys jau liko žemai jam po kojomis. Virš jo virpėjo tik safyrinis dangus ir didžiulė auksinė saulė.

Buvo vidudienis. Kaitra vis didėjo. Nuo Ikaro sparnų ėmė varvėti sunkūs vaško lašai. Berniuko kelią žymėjo nuo sparnų nukritusios plunksnos. Ikaras ėmė plasnoti sunkiai ir nelygiai kaip pašautas paukštis. Tatai pamatęs, tėvas išsigando. Iš visų jėgų jis ėmė mosuoti sparnais, puolė sūnui į pagalbą. Jau buvo visai prie Ikaro, tačiau dėl greito skridimo Ikaras negirdėjo beviltiško tėvo šauksmo.

Dabar juodu skrido virš mažos vienišos salelės. Senis žvejys sėdėjo prie jūros kranto ir taisė savo tinklus. Jis matė keistus didžiulius žmogaus pavidalo paukščius ir išsigandęs nubėgo į gretimą mišką.

– Tėveli, gelbėk! – iš paskutiniųjų jėgų sušuko alpdamas Ikaras ir kaip akmuo ėmė kristi žemyn. Žalios jūros bangos jį prarijo amžiams. Paviršiuje dar ilgai plūduriavo auksinės Ikaro sparnų plunksnos. O toji jūra nuo tol vadinama Dedalo sūnaus vardu – Ikaro jūra.