Sizifas buvo turtingo Graikijos miesto Korinto karalius. Dievai mylėjo Sizifą, kviesdavosi jį į savo puotas. Sizifas nebuvo jaunas, bet atrodė sveikas, linksmas ir guvus, nes dažnai pasivaišindavo dievų maistu, kurio paragaudavo per dievų puotas.

Tačiau Sizifas buvo labai plepus, pasipūtęs, nemokėjo saugoti paslapčių. Grįžęs iš dievų puotų, išpasakodavo savo draugams viską, ką jose pamatydavo ar sužinodavo. Dažnai iš puotų atsinešdavo truputį dievų maisto ir padalydavo jo savo bičiuliams, nors to daryti nebuvo galima. Dievai visa tai žinojo, bet Sizifo nebaudė.

Kartą Sizifas išplepėjo svarbią dievų paslaptį, ir dievų kantrybė trūko. Sizifas turėjo mirti ir keliauti į mirusiųjų karalystę Hadą. Sizifas žinojo, kad į Hadą galima patekti tik tada, jei esi tinkamai palaidotas. Senovės Graikijoje buvo paprotys žmones laidoti su obolu (moneta) lūpose. Graikai tikėjo, kad mirusio žmogaus siela nukeliauja prie Acherono upės, o ten, savo valtyje, laukia keltininkas Charonas, kuriam reikia sumokėti (duoti obolą). Tik gavęs mokestį, Charonas perkelia mirusiojo sielą per upę į Hadą – mirusiųjų slėnį. Taigi Sizifas sugalvojo klastą – liepė savo žmonai jo nelaidoti, nedėti į lūpas obolo, o tik jam mirus, numesti kūną rūmų pakraštyje. Žmona pakluso. Mirusio Sizifo siela nukeliavo prie Acherono upės. Ten jo laukė keltininkas Charonas, tačiau Sizifas tik verkė ir skundėsi, kad nebuvo tinkamai palaidotas ir neturi kuo sumokėti keltininkui už perkėlimą per upę. Ilgai jis verkė, aimanavo ir skundėsi.

Hado karalystę valdė mirties pasaulio valdovas Hadas ir jo žmona Persefonė. Vieną dieną jie susidomėjo, kas gi yra toji taip ilgai prie upės slankiojanti ir verkianti siela. Jie atpažino Sizifą, nes anksčiau buvo ne kartą sutikę jį dievų puotose. Sizifas papasakojo, kodėl negali persikelti į mirusiųjų karalystę. Hadas ir Persefonė leido Sizifui sugrįžti į žemę. Sizifas turėjo paprašyti, kad žmona jį gražiai palaidotų, įdėtų į lūpas obolą, ir tada vėl numiręs jis galės persikelti į mirusiųjų slėnį. Į žemę Sizifą lydėjo mirties angelas Tanatas. Vos tik Sizifas grįžo į savo rūmus, liepė tarnams surišti Tanatą ir įmesti jį į požemį.

Ilgus metus Tanatas buvo uždarytas požemyje, o Sizifas gyveno ir linksminosi. Kol mirties angelas buvo uždarytas, žemėje pradėjo gimti vis daugiau žmonių, niekas nemirė ir nesirgo.

Kartą Hadas pasikvietė keltininką Charoną ir jo paklausė, ar Sizifo siela buvo perkelta į mirusiųjų slėnį, ar ne. Charonas atsakė, kad ne. Hado tarnai pradėjo ieškoti ir mirties angelo Tanato, bet ir jo čia nebuvo. Tada Hadas pasikvietė dievą Hermį, liepė jam keliauti į žemę ir rasti ten Sizifą ir Tanatą.

Hermis rado Sizifą savo rūmuose puotaujantį, o Tanatą išlaisvino iš požemio. Tanatas iškart nuskrido į Sizifo rūmus. Pirmasis mirė Sizifas, o paskui visi jo draugai ir rūmininkai. Vėliau Graikijoje išmirė dar labai daug žmonių. Kai mirties karalystė jau buvo perpildyta, Hadas paprašė, kad Tanatas šiek tiek nurimtų ir darbuotųsi lėčiau.

O Sizifas šį kartą buvo nubaustas ne tik mirtimi – jam buvo skirta ir papildoma didžiulė bausmė: mirties karalystės požemiuose jis turi į kalną užritinti didžiulį akmenį. Kai tik jį užritina, akmuo išsprūsta iš rankų ir nurieda žemyn. Sizifas privalo vis kartoti šį betikslį darbą. iš rankų ir nurieda žemyn. Sizifas privalo vis kartoti šį betikslį darbą.