Sizifas viešpatavo gražiajame Korinte. Tai buvo galingas ir turtingas miestas, jo uoste sukiojosi laivai iš visų, net tolimiausių, kraštų. Sizifo miestą puošė puikūs sodai, plačios terasos, ryškiaspalvės dievų šventyklos.

Dievai labai mylėjo Korinto karalių, kartais pasikviesdavo jį į Olimpą, savo padangių buveinę. Ilgus metus laimingai gyveno karalius Sizifas, sveikas ir linksmas, visuomet guvus ir jaunas, nors metų jau turėjo nemažai. Jėgų teikdavo ir nuo senatvės karalių saugojo ambrozija ir nektaras – dievų maistas, kurio ne kartą jam tekdavo paragauti per puotas.

Būtų ir toliau Sizifas gyvenęs Olimpo dievų malonėje, tačiau tapo per daug plepus ir pasipūtęs. Mėgo be saiko girtis savo draugyste su dievais, pasakodavo bičiuliams apie olimpiečių kalbas, sumanymus, jų meilės nutikimus ir silpnybes. Puotaudamas Olimpe, Sizifas patyliukais pasiimdavo truputį nektaro, o paskui vaišindavo juo savo bendrus. Nors ir žinojo, tačiau į visa tai dievai žiūrėjo pro pirštus, nes buvo Sizifą labai pamėgę. Atleisdavo jam netgi apkalbas.

Bet vieną kartą, po kažkokių iškilmių ant Olimpo kalno, Sizifas išplepėjo svarbią dievų paslaptį. Dabar dievų kantrybė trūko. Už savo kaltę Sizifas turėjo sumokėti gyvybe. Tačiau toks dievų sprendimas Sizifui nepatiko. Todėl mirdamas gudrusis karalius liepė savo žmonai jo nelaidoti. Sizifo kūnas, nepapuoštas gėlėmis, nepašarvotas, be švento obolo lūpose, gulėjo prie Korinto rūmų sienos. Visas miestas smerkė piktąją karalienę, neskubančią atlikti šventos pareigos savo mirusiam vyrui.

Tuo metu požemio karalystėje Sizifo šešėlis klaidžiojo netoli Charono valties, skundėsi pikta savo žmona, o ašaros kaip pupos ritosi jam per skruostus. Charonui Sizifas papasakojo, kad jo bedievė žmona nenori jo palaidoti, kad jo kūnas mėtosi rūmų patvoryje, kad jis neturi nė obolo ir todėl jo dvasios niekas neperkels į mirusiųjų karalystę.

Sizifo skundą ir aimanas galų gale išgirdo Hadas ir Persefonė. Jie gerai pažinojo Sizifą iš Olimpo puotų. Sužinoję Sizifo nelaimę, leido grįžti į žemę, kad tenai, padedamas mirties dievo Tanato, Sizifas įkalbėtų savo žmoną deramai jį palaidoti. Klastingas Sizifas tik to ir troško! Jis tučtuojau su Tanatu išskrido į žemę. Į žemę, į žemę, kur saulė ir vynas, kur gyvenimas ir linksmybės!

Vos tik sugrįžęs į savo rūmus, Sizifas liepė tvirtai surišti mirties dievaitį Tanatą ir įmesti jį į tamsų, drėgną pilies požemį.

Ilgus metus vargšas Tanatas sėdėjo uždarytas, o Sizifas sau gyveno ir gyveno. Tuo metu jokie kiti žmonės žemėje nei ligų, nei mirties nepatyrė. Žmonių giminė kaip niekada prieš tai ir po to paplito, o visam pasauly viešpatavo juokas, sveikata ir laimė.

Ir vienąkart Hadas prisiminė Sizifą. Pasišaukė Charoną ir klausia, ar jau perkėlė jis Korinto karalių Sizifą kitapus. Kai senis pasakė neperkėlęs, Hadas liepė pašaukti Tanatą. Visa požemio karalystė buvo išieškota, tačiau nei juodojo dievaičio, nei Sizifo nebuvo nė kvapo. Tada Hadas pasiuntė į žemę Hermį, kad tas surastų pražuvėlius.

Greitakojui Hermiui tai buvo juokų darbas. Rado jis Sizifą savo rūmuose puotaujantį. Sutriko gudrusis senis ir pripažino savo kaltę. Hermis, Dzeuso pasiuntinys, išvadavo Tanatą ir pančių ir ilgametės nelaisvės. Nakties sūnus išskleidė savo juodus sparnus, taip seniai bekilotus, ir tyliai nuskrido į karaliaus Sizifo rūmus. Sizifas pirmasis pajuto šaltą jo prisilietimą, o paskui ir visi draugai bei rūmininkai. Paskui Korintą ir Peloponesą, ir visą Graikiją sukaustė mirties dvelksmas. Tanatas lankėsi visur – žvejų trobose ir karalių rūmuose, kalnų ganyklose ir slėnių gojuose – ir visur ėmė dvigubą derlių, norėdamas atkeršyti visai žmonių giminei.

Žemę pagavo siaubas. Mirties sparnų šlamesys nutraukdavo vaiko dainelę, nuo motinos veido nubraukdavo šypseną. Ir taip truko tol, kol požemių karalystė vėl buvo pilna mirusiųjų šešėlių. Tada Hadas liepė Tanatui darbuotis lėčiau.

O Sizifas? Kas jam po mirties atsitiko?

Sunkiai jį nubaudė dievai.

Hado požemiuose stumia jis milžinišką uolos gabalą. Turi jį užritinti į aukštą kalną. Įsiręžusi nelaimingojo nugara, ant rankų iššokusios gyslos, galvoje tvinksi kraujas, o burna vis gaudo kvapą.

Jau nebetoli viršūnė. Tenai pailsės. Bet šit visai prie pat jos akmuo išsprūsta iš rankų ir nurieda žemyn.

Vargšas Sizifas turi pradėti savo tuščią darbą ir vėl plūktis iki devinto prakaito. Ir taip jam lemta kamuotis be galo, per amžių amžius.