Iš pradžių tebuvo chaosas, ir iš jo kilo visokia gyvybė. Pirmoji radosi Gaja – Motina Žemė. Bet ji buvo dyka ir nebyli. Nuo Žemės atsiskyrė niūrusis Tartaras, bedugnis tamsos kraštas.

Paskui Žemė sukūrė žydrąjį Uraną (Dangų) ir galingąjį Pontą (Jūrą). Iš Gajos (Žemės) ir Ponto (Jūros) kilo įvairios jūrų dievybės. Gajos ir Ponto sūnus Taumantas davė gyvybę vaivorykštės deivei Iridei.

Pirmoji Gajos ir žydrojo Urano (Dangaus) karta buvo trys milžinai šimtarankiai. Jiems gimus, pasaulį ištiko žemės drebėjimai, baisios audros ir potvyniai. Uranas šiuos tris savo sūnus nutrenkė į Tartaro gelmes. Nuliūdo Žemė, karštai mylėjusi savo vaikus, tačiau nedrįso prieštarauti vyro valiai.

Po amžių pasaulį išvydo antroji Gajos ir Urano karta – tys apskritaakiai kiklopai, kurie buvo tvirto sudėjimo, o jų balsai priminė griaustinį. Bet ir jie nugarmėjo į požemio karalystę.

Trečioji Urano ir Gajos karta buvo titanai. Jie buvo teisingi pasaulio valdovai. Išdidžios jų galvos siekė kalnų viršūnes, o akys svaidė žaibus. Titanai buvo šeši: Okeanas, Kojas, Krejas, Hiperionas, Japetas ir Kronas. Šešios buvo ir titanidės (titanų seserys): Tėja, Rėja, Temidė, Mnemosinė, Febė ir Tetija. Iš titano Hiperiono ir titanidės Tėjos kilo skaistusis saulės dievas Helijas, mėnulio deivė Selenė ir aušra Eos.

Nauja gyvybė dabar pradėjo rastis žemėje. Lig tol išdeginta Žemės pluta dabar nušvito nuo saulės spindulių, sužaliavo laukai, suošė girios, lankose pražydo kvapūs žiedai. Miškų tankynėse prisiveisė visokių žvėrių.Tuo metu atsirado ir pirmieji žmonės.

Pats išmintingiausias iš titanų buvo jaunylis Kronas (Laikas). Jį motina Žemė mylėjo labiausiai. Motina dažnai skųsdavosi sūnui Kronui dėl Urano žiaurumo, mat Uranas visus savo vaikus buvo pasmerkęs amžinai tamsai. Kartais Kronas pridėdavo ausį prie žemės ir klausydavosi, kaip gilumoje dejuodavo ir blaškydavosi šimtarankiai ir kiklopai, kuriuos Uranas buvo nugramzdinęs į giliausią požemį Tartarą. Kai Kronas suaugo, ryžosi išpildyti motinos valią ir atkeršyti už brolių kančias. Jis nusprendė išvaduoti brolius iš tėvo valdžios. Taigi vieną kartą Kronas įslinko į Urano, savo tėvo, kambarį, ir jį nužudė. Nugalėjęs tėvą ir užėmęs jo sostą, Kronas iš požemių išleido savo brolius – šimtarankius ir kiklopus.

Po Urano laikų žemėje stojo ramybė ir laimė. Gaja nešykštėjo savo vaisių dievams ir žmonėms. Pasauliui prasidėjo aukso amžius – nebuvo nei karų, nei kančių, nei nusikaltimų.

Krono žmona tapo Rėja – viena iš titanidžių.

Tačiau Kronas nerimavo. Mat mirdamas jo tėvas Uranas jį prakeikė baisiu prakeiksmu:

– Nedėkingasai, už savo nusikaltimą sulauksi tokios pat lemties.

Kad tėvo prakeiksmas neišsipildytų, Kronas surydavo ką tik gimusius savo vaikus. O vyresniuosius brolius, šimtarankius ir kiklopus, jis ir vėl nugrūdo į pragaro bedugnę, nes baiminosi, kad jie nesugalvotų užgrobti valdžios.

Nelaimingoji Krono žmona Rėja vis maldavo pasigailėti vaikų, tačiau Krono nejaudino nei ašaros, nei prašymai – jis bijojo prarasti valdžią, ir ši baimė Krono širdį pavertė akmeniu.

Kronas jau buvo prarijęs šiuos savo vaikus: sūnus Poseidoną ir Hadą bei dukteris Demetrą, Herą ir Hestiją.

Laukdamasi šeštojo vaiko, Rėja pasiryžo jį išgelbėti nuo tėvo Krono. Patarta motinos Gajos, Rėja į drobę susuko akmenį ir davė praryti jį Kronui, sakydama, kad tai – naujagimis sūnus. Nė neįtardamas klastos, Kronas tą akmenį prarijo.

Tada Rėja pasislėpė Kretos saloje ir ten pagimdė neregėtai dailų kūdikį, būsimąjį dievų ir žmonių tėvą Dzeusą. Palikdama Kretos salą, savo kūdikį ji davė globoti kalnų nimfoms.

Dzeusas užaugo girios tankmėje. Lopšys jam buvo rudos samanos ir vešli žolė. Ožka Amaltėja maitino jį savo pienu, bitės nešė kvapiojo medaus, laukiniai žvėrys glaustėsi prie kojų, medžiai tyliai šlamėjo prieš miegą, laukymėje šoko ir dainavo nimfos.

Suaugęs į nežmoniškos jėgos jaunikaitį, Dzeusas ryžosi susigrumti su tėvu Kronu dėl pasaulio valdžios. Tačiau jis žinojo, kad pats vienas tokio didelio žygio negalės atlikti. Todėl patarė savo motinai Rėjai per puotą įduoti Kronui vaistų, kad jį imtų pykinti. Kai Kronas išgėrė tuos vaistus, jį bemat suėmė skausmai, ir Kronas išriaugėjo visus prarytus vaikus. Gražus jaunų deivių ir dievų būrelis stojo šalia savo išgelbėtojo Dzeuso. Tuo pat metu iš Tartaro Dzeusas išvadavo šimtarankius ir kiklopus. Visi jie stojo į kovą prieš savo engėją Kroną.

Senąjį dievą Kroną palaikė didesnė dalis titanų ir titanidžių. Mūšio lauku virto Tesalija. Otrijo kalno viršūnėje stovėjo Krono pajėgos, o Dzeuso būriai buvo susirinkę Olimpo kalno šlaituose. Užvirė baisi dievų kova. Dešimt metų truko tas karas, vadinamas titanomachija. Iš pamatų drebėjo žemė, siaubo pagautas virpėjo dangus, matydamas milžinų grumtynes. Žmonės, lig tol tokie laimingi, išmirė iš baimės, regėdami praamžių kovą.

Galų gale Kronas ir titanai pralaimėjo ir buvo nutrenkti į požemį. Taigi kronidai su Dzeusu priešakyje tapo pasaulio viešpačiais ir pasidalijo valdžią. Dzeusas paėmė valdyti dangų, savo broliui Poseidonui atidavė jūrą, o Hadui – požemių karalystę. Debesingąjį Olimpą, kuriame laimėjo mūšį prieš titanus, Dzeusas pasirinko kaip savo būstą. Čionai, puošnaus aukso ir krištolo rūmuose, jis linksmai puotaudavo su dievais. Į žmonas paėmė jis Rėjos dukterį Herą. Olimpo puotose ji sėdėdavo Dzeusui iš dešinės. Po kurio laiko Dzeusui teko nugalėti dar kelis savo priešus. Juos įveikęs, Dzeusas tapo dangaus ir žemės valdovu. Jis pradėjo naują olimpiečių kartą ir tapo dievų bei žmonių tėvu.