Senovės lietuviai gyveno gamtoje. Gamta jiems buvo labai graži ir paslaptinga. Gamta buvo ir draugas, ir priešas: pamaitindavo ir aprengdavo žmogų, bet gąsdindavo žaibais, ugnimi, potvyniais, liūtimis, šalčiais. Žmogus matė, kad gamta keičiasi ne tik įvairiais metų laikais, bet ir rytą, dieną, vakarą ji vis kitokia – gyva. Todėl lietuviai tikėjo, kad gamtoje gyvena ypatingos būtybės, kurios gali daryti gera ir bloga. Senovės lietuvių tikėjimas panašus į kitų pasaulio šalių pagoniškas religijas. Mūsų protėviai garbino medžius, ypač ąžuolus, šventais laikė upes, ežerus, kalnus ir akmenis. Saugojo, gerbė ir mylėjo gamtą. Vyriausioji dievybė – pasaulio valdovas – buvo Dievas – tiesus, išmintingas taikos ir draugystės globėjas. Toliau – baltiškųjų dievų Trejybė: Perkūnas, Patrimpas ir Patulas. Perkūnas – dangaus valdovas, Dievo valios vykdytojas, galėjęs griežtai bausti žmogų, Patrimpas – upių ir šaltinių dievas, atsakingas už vaisingumą. Jis vaizduojamas žaliais drabužiais, varpų vainiku ant galvos. Patulas – požemio, mirusiųjų karalystės globėjas. Be jų, dar buvo daugybė kitų dievų ir dievybių. Žemyna – Perkūno žmona, žemės ir derlingumo deivė, nuo jos priklausė metų laikai. Ji yra teisinga, dosni ir šventa kaip žemė, kasmet ji atsinaujina ir atneša derlių. Ugnis taip pat buvo labai svarbi, jos globėja – deivė Gabija. Ši deivė saugojo šeimos židinį, sveikatą. Daugelis namuose turėjo aukurus, kuriuose saugodavo ugnį, kad ji neužgestų, ir melsdavosi deivei Gabijai. Laima ir Ragana – seserys dvynės. Jos lemia gyvenimą ir mirtį. Laima atskrenda gegutės pavidalu ir lemia žmogaus likimą. Ragana gali atnešti ligų, negalavimų, nesėkmių. Miškuose taip pat gausu gyvų būtybių. Miškų deivė buvo Medeina, arba Žvorūna, jai aukas aukodavo medžiotojai, prašydavo jos pagalbos per medžioklę. Lietuviai garbino ir žalčius – jie laikyti šventais, atnešančiais žmogui sveikatos ir sėkmės. Tikėta, kad yra ir kitų paslaptingų būtybių: velnių, aitvarų, laumių, kaukų ir panašiai. Lietuviai apeigas atlikdavo ir melsdavosi šventose vietose – Ramovėse. Tai būdavo ypatingos vietos po šventaisiais ąžuolais. Čia gyveno žynys – Krivis krivaitis, čia degė amžinoji ugnis, o kad neužgestų, ją saugojo nekaltos mergelės – vaidilutės.