Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiesiems (vaikams) iškepti. Tiems jas suvalgius, supyko ant savo vaikų. Mėgino tėvas nusileisti (nužengti) į pragarą. Pro aštuonerius vartus įeiti negalėjo, pro devintus įėjo padedamas sūnaus. Broliai supyko ant šio, kuris padėjo tėvui įžengti į pragarą. Tuomet tėvą palydėjęs brolis dar kartą grįžo į pragarą tėvo ieškoti. Rado tėvą, pavakarieniavo su juo, padarė tėvui žemėje guolį ir pakasė. Rytą sūnui ir tėvui atsikėlus, sūnus klausia tėvą, ar gerai tėvas pailsėjo. Tėvas sudejavo: „Ak! Kirminų ir šliužų ėdamas buvau.“ Tą dieną sūnus vėl padarė tėvui vakarienę, tada įkėlė tėvą į medį ir paguldė ten. Ryte paklausė tėvo, kaip jis miegojo. Tėvas tarė: „Bičių ir daugybės uodų ėdamas buvau, prastai miegojau.“ Rytojaus dieną sūnus sukrovė didžiulį laužą ir įmetė tėvą į ugnį. Ryte tėvo paklausė, ar gerai pailsėjo. Tėvas tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau.“

Sovijaus mite atsispindi senovės baltų laidojimo papročiai. Mite kalbama apie tris laidojimo būdus:

1) užkasti mirusiojo kūną į žemę,

2) įkelti į medį ir

3) sudeginti.

Sovijus pritaria deginimo papročiui. Taigi šis protėvis – Sovijus – atliko didelį darbą: nustatė naują laidojimo paprotį deginti mirusiuosius. Sovijaus darbą įamžino mūsų dienas pasiekęs mitas, kuris ir vadinamas Sovijaus mitu.