Puntuko akmuo seniau gulėjo giliai girioje. Niekas apie jį nieko nežinojo ir nieko negirdėjo.

Ten, kur dabar Anykščių upė įteka į Šventosios upę, gyveno Anykštos giminė.

Gerai gyveno Anykštos giminė, nei vargo, nei bado nematė. Nelabieji ir prisiartinti prie tos giminės negalėjo.

Motina Anykšta buvo galinga žynė. Turėjo ji stebuklingą ženklą, kurį pamatę nelabieji iš karto dingdavo. Pyko nelabieji ant motinos Anykštos, ant jos giminės ir sumanė kartą seniausias nelabasis ją nužudyti, ant jos namų akmenį užmesti.

Pasišaukė nelabasis savo vaikaitį ir liepė jam tai padaryti. Visaip mėgino mažasis tą akmenį pakelti, o akmuo – nė krust.

Atbėgo vaikaitis pas senelį ir verkdamas skundžiasi, kad negali akmens nė iš vietos pajudinti.

Pasiuntė tada senis nelabasis savo sūnų, kad jis tą darbą atliktų. Bandė sūnus tą darbą atlikti, bet akmuo – nė krust.

Atėjo sūnus pas tėvą ir sako, kad negali to akmens nė iš vietos pajudinti. Supykęs senis suriko: „Tai silpni dabar pasidarė nelabieji, mažo akmenėlio iš vietos pakelti negali. Žiūrėkite, aš, kad ir senas, bet tą akmenuką viena ranka paėmęs numesiu ant tos raganos Anykštos namo!“

Nuėjo visa nelabųjų giminė prie to akmens. Griebė senis nelabasis akmenį šiaip, griebė taip, o akmuo – nė krust. Dar kartą pamėgino pakelti jis akmenį, bet tik prakaitu apsipylė, ir vis tiek nieko neišėjo.

Pavargo senis, ėmė dairytis aplinkui. Mato, kad sūnus ir vaikaičiai plyšta juoku. Supykęs senis kad sušvilps, net lapai nuo medžių pabiro. Subėgo nelabųjų, kiek uodų girioje.

Senis jiems ir sako:

– Imkite ir neškite tą akmenuką ir meskite ant raganos Anykštos namo.

Paklausė nelabieji senio. Iš visų pusių aplipo akmenį. Griebė kartą – akmuo pajudėjo, griebė antrą – nuo žemės pakėlė, griebė dar kartą – virš medžių iškėlė ir, nors sunkiai, bet ėmė nešti.

Baisiai neapkečia Perkūnas nelabųjų. Kur tik juos pamato, tuoj ugninę strėlę į juos paleidžia. Tai ir dabar, pamatęs nelabųjų darbą, kaip trenks į juos iš giedro dangaus, nelabieji į visas puses pasipylė, o akmuo nukrito ant žemės, kur gyveno toks vyras Puntukas.

Piktas ir nedoras jis buvo žmogus. Sugyventi su žmonėmis negalėjo. Išvarė jį motina iš namų. Pasistatė jis toje vietoje, kur akmuo krito, namelį. Nei jis piktųjų dvasių baidėsi, nei gerųjų gerbė, o iš kitų tik juokėsi. Tai kai krito akmuo iš nelabųjų rankų, tai tiesiai ant Puntuko namo.

Nuo to laiko Puntuko niekas nematė, o akmenį jo vardu pradėjo vadinti. Štai tokia Puntuko istorija.