Senų senovėje gyveno senelis ir senutė. Turėjo jiedu dvylika sūnų ir tris dukteris, kurių jauniausioji buvo vardu Eglė. Vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis. Prisitaškiusios ir nusipraususios, išlipo ant kranto apsirengti. Jauniausioji žiūri – jos marškinių rankovėje žaltys. Vyriausioji pagriebė pagalį ir puolė jį varyti. Tuo tarpu žaltys, atsigręžęs į jauniausiąją, tarė žmogaus balsu:

– Pažadėk, Eglute, jog tekėsi už manęs, tai pats išlįsiu!

Apsiverkė Eglė: kaip ji už žalčio tekės! Paskui sako piktai:

– Atiduok mano marškinius ir keliauk sau!

O žaltys vis sako:

– Pažadėk, jog tekėsi už manęs, tai pats išlįsiu.

Ką darys Eglė, ėmė ir prižadėjo tekėti už žalčio. Po trijų dienų tėvai žiūri – visas žalčių pulkas atšliaužė į kiemą. Visi nusigando, o žalčiai tik knibžda į vidų pasikalbėti su seniais ir Egle.

Iš pradžių tėvai purtėsi, nesutiko, bet ką padarys. Nenoromis turėjo atiduoti jauniausią, mylimiausią dukrelę. Žalčiai, gavę marčią, tuoj iššliaužė iš kiemo. Namiškiai Eglę apverkė, apraudojo.

Žalčiai Eglę nusivežė į pajūrį. Ten jos laukė dailus jaunikaitis. Šis pasisakė esąs tas pats žaltys, kuris buvo įlindęs į jos marškinių rankovę. Tuojau persikėlė visi į netolimą salą, o iš ten nusileido į požemį, po jūra, kur buvo puikiai išpuošti žalčio rūmai. Čia jie iškėlė vestuves – tris savaites gėrė, šoko, šventė.

Žalčio rūmuose visko buvo pilna, ir Eglė aprimo, pralinksmėjo, pagaliau visai užmiršo savo tėviškę.

Praėjo devyneri metai. Eglė jau susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo, ir vienos dukrelės – Drebulės, kuri buvo visų jauniausia. Vieną sykį vyriausiasis sūnus paklausė Eglės:

– Mamyte, o kur gyvena tavo tėvai? Eime kada nors jų aplankyti.

Tada Eglė prisiminė savo tėvus, seseris ir visą giminę. Ir parūpo jai, kaip jiems ten sekasi: ar sveiki, ar gyvi, ar gal jau seniai kurie numirę. Nori eiti tėviškės aplankyti, skundžiasi vyrui: tiek metų nebuvo savo tėviškėje, nematė artimųjų, baisiai jų išsiilgusi. Žaltys nenorėjo sutikti.

– Gerai, – sako, apsilankyti leisiu, bet pirma suverpk šitą šilkų kuodelį [šilko gumulą], – ir parodė jai ratelį [įrankį verpti].

Eglė kibo į ratelį, tas burgzdamas sukosi kelias dienas. Verpė, verpė, o šilkų kuodelis vis nemažėjo. Mato, kad čia apgavystė: kuodelis, matyt, užkerėtas, neįmanoma suverpti. Eina Eglė pas vieną senę, pas žiniuonę burtininkę. Atėjusi dejuoja:

– Močiute širdele, pamokyk, kaip tą šilkų kuodelį suverpti.

Senė išpasakojo, ką reikia daryti:

– Įmesk, – sako, – į ugnį, kada kūrensis, kitaip nebaigsi verpti.

Eglė parėjusi užkūrė krosnį duonai kepti ir įmetė kuodelį.Tada lengvai baigė verpti.

Ir vėl prašo žalčio, kad leistų nors kelias dienas paviešėti pas tėvus. Dabar vyras padavė Eglei geležines kurpes ir sako:

– Kai jas suavėsi, tada galėsi keliauti.

Apsiavė ji tas kurpes, eina, mina, brūžina į plytas, į akmenis, kur tik galėdama, bet kurpės storos, kietos, visiškai nedyla. Eina vėl pas senę burtininkę patarimo prašyti. Senutė pamokė:

– Nunešk kurpes pas kalvį ir paprašyk, kad pagruzdintų žaizdre [palaikytų ugnyje].

Eglė taip ir padarė. Kurpės gerai padegė ir ji per tris dienas jas suavėjo. Ir vėl ji prašosi vyro, kad leistų tėvus aplankyti.

– Gerai, – sako žaltys, – bet turi iškepti pyrago lauktuvėms. Ką gi duosi brolių ir giminių vaikams?

O pats liepė paslėpti visus indus, kad Eglė negalėtų pasikepti pyrago. Eglė galvoja nesugalvoja, kaip čia atsinešti vandens be kibiro ir užmaišyti pyragą be indo. Ir vėl kiūtina [lėtai eina] pas senę. Senutė sako:

– Paimk raugo [duonos tešlos gabaliuką], kur lieka nuo duonos maišymo, ir ištepk juo rėtį, paskui pasemk tuo rėčiu vandens ir užmaišyk jame pyragą.

Žaltienė taip ir padarė: ištepė raugu rėtį, parsinešė vandens, užmaišė ir iškepė pyragą. Tada atsisveikino su vyru ir išėjo vesdamasi vaikus į tėviškę. Žaltys palydėjo, iškėlė ant jūros kranto ir prisakė, kad viešėtų tėviškėje devynias dienas ir paviešėjusi tuojau grįžtų su vaikais namo.

– Kai grįši, – sako, – tai eik viena su vaikais ir, atėjusi ant jūros kranto, taip šauk mane:

Žilvine, Žilvinėli!

Jei tu gyvas – pieno puta,

Jei negyvas – kraujo puta.

– Ir jeigu, – sako jis, – pamatysi jūroje atplaukiant pieno putą, žinok, jog aš dar gyvas, jei kraujo putą – aš miręs. O jūs, vaikai, neprasitarkit, kaip mane šaukti reikia.

Kai Eglė atėjo į tėviškę, ten visi sutiko ją linksmai: visa giminė, visi artimieji ir kaimynai susirinko jos pažiūrėti. Vienas per kitą klausinėjo, kaip ji ten gyvenusi su žalčiais, ar gražu, ar linksma pas juos, ir negalėjo atsistebėti jos pasakojimais. Visi ją vaišino, meilias kalbas kalbėjo, ir ji nė nepajuto, kaip devynios dienos prabėgo.

Tuo tarpu jos broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia padarius, kad jai grįžti nebereikėtų. Ir sutarė, kad geriausia išklausinėti vaikų kaip jų motina grįždama šauks savo vyrą, o paskui nuėję į pajūrį jį pašauks ir užmuš.

Taip sutarę, pirmiausia išsivadino vyriausiąjį Eglės sūnų Ąžuolą į girią ir apstoję ėmė kamantinėti, bet šis apsimetė nieko nežinąs. Pliekė jį rykštėmis, kad ir ką darė, bet iškvosti [išklausti] negalėjo. Paleisdami namo, dėdės įgrasino, kad nieko nesakytų savo motinai. Antrą dieną išsivedė Uosį, paskui – Beržą, bet ir iš tų nieko neišgavo. Pagaliau išsiviliojo jauniausiąją Eglės dukrelę Drebulę. Toji iš pradžių taip pat sakėsi nežinanti, bet kai pamatė traukiant iš po skvernų rykštes, tuoj viską išplepėjo.

Tada visi dvylika brolių, paėmę dalgius, patraukė į pajūrį. Atsistojo ant kranto ir šaukia:

Žilvine, Žilvinėli!

Jei tu gyvas – pieno puta,

Jei negyvas – kraujo puta.

Kai tik žaltys atplaukė, tuoj visi vyrai supuolė ir jį užkapojo. Paskui, sugrįžę namo, nieko neprasitarė Eglei, ką padarę. Praėjus devynioms dienoms, Eglė atsisveikino su visa gimine, nuėjo į pajūrį ir šaukia vyrą:

Žilvine, Žilvinėli!

Jei tu gyvas – pieno puta,

Jei negyvas – kraujo puta.

Subangavo, sujudo jūra nuo pat dugno, ir Eglė pamatė atplaukiant, atliūliuojant su bangomis kraujo putą. Ir išgirdo iš gelmių savo vyro balsą:

– Tavo dvylika brolių mane dalgiais užkapojo, mano šūkį jiems išdavė Drebulė, mūsų mylimiausioji dukrelė!

Susigraudino Eglė, apsiverkė ir, atsigręžusi į Drebulę, tarė:

Kad tu pavirstum į drebulėlę,

Kad tu drebėtum dieną naktelę,

Kad tau išpraustų lietus burnelę,

Kad iššukuotų vėjas galvelę!...

O sūnums taip pasakė:

Stokit, sūneliai, stipriais medeliais,

Aš, jūs mamelė, liksiuos eglelė.

Kaip ji ištarė, taip ir įvyko. Ir dabar ąžuolas, uosis ir beržas yra visų stipriausieji mūsų medžiai, o drebulė ir šiandien, mažiausio vėjelio pučiama, pradeda drebėti už tai, kad drebėjo prieš savo dėdes ir išdavė tikrą tėvą ir motiną.