Viduramžiais religija ir bažnyčia buvo labai svarbios žmonių gyvenime. Kilmingieji, net karalius skirdavo bažnyčioms turtų, žemės. Valstiečiai mokėjo dešimtinę nuo derliaus. Manyta, kad už paramą bažnyčioms jie bus išgelbėti nuo pragaro. Viduramžiais buvo statomos labai gražios bažnyčios. Amatininkai perėmė ir tobulino romėnų architektūrą, todėl X a. atsiradęs meno stilius vadinamas romanika. Romaninės bažnyčios žemos, jų sienos storos, langai nedideli, viršuje suapvalinti. Išlenktos akmeninės lubos buvo labai sunkios. XII a. atsirado kitas meno stilius – gotika. Gotikinės bažnyčios aukštos, su daug smailėjančių bokštelių. Jų langai platūs, dideli, viršuje smailėjantys, papuošti vitražais. Bažnyčias puošė statulos, tapytos sienos ir paveikslai. Tais laikais tūkstančiai vyrų ir moterų pasižadėdavo garbinti Dievą ir tapdavo vienuoliais. Vienuolės ir vienuoliai gyveno vienuolynuose. Jie negalėjo vesti, privalėjo gyventi kukliai, daug melstis, laikytis vienuolyno taisyklių. Vienuoliai globojo vargšus ir ligonius, padėdavo keliautojams. Viduramžiais dauguma žmonių nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Prie daugelio vienuolynų ir bažnyčių buvo atidarytos pirmosios mokyklos. Jose vienuoliai dirbo mokytojais. Taip pat vienuoliai perrašinėjo knygas. Iš kai kurių pirmųjų mokyklų vėliau atsirado universitetai. Pirmasis universitetas buvo įkurtas XI a. pabaigoje Bolonijos mieste (Italija). Bažnyčia viduramžiais mokė, kad viskas pasaulyje priklauso nuo Dievo. Jei žmogus manė kitaip, jį persekiodavo ir nubausdavo inkvizicija. Bažnyčios priešai būdavo sudeginami ant laužo