1944 metais Sovietų Sąjunga vėl okupavo Lietuvą. Tauta buvo išblaškyta. Vieni žmonės, bijodami sovietų žiaurumų, išvyko į užsienį, kiti nusprendė kovoti su okupantais. Paliko namus ir apsiginklavę slėpėsi miškuose, jie tapo partizanais. Partizanai miškuose įsirengė slėptuves. Buvo sudaryti partizanų būriai. Jiems vadovavo išsimokslinę žmonės: buvę karininkai, mokytojai. Svarbiausias partizanų kovos tikslas – neleisti Lietuvoje įsitvirtinti sovietų valdžiai ir iškovoti šalies nepriklausomybę. Partizanai tikėjo, kad Lietuvai padės Anglija ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Su partizanais kovojo daug gerai ginkluotų ir apmokytų sovietinio saugumo (NKVD) karių. Jiems padėjo ir lietuviai išdavikai – stribai. Sovietų valdžia naikino partizanų rėmėjus, žudė ir trėmė į Sibirą ūkininkus, atėmė jų turtą. Suimtus partizanus sovietų kariai žiauriai kankino. Neiškentę kankinimų partizanai išduodavo savo draugų slėptuves. Lietuvos partizanai nesulaukė žadėtos anglų ir amerikiečių pagalbos, dėl to partizanai pralaimėjo. Žuvo partizaninio pasipriešinimo vadai: generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, Juozas Lukša-Daumantas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Lietuvoje vėl įsitvirtino sovietų valdžia.