Visi istoriniai įvykiai vyko ar vyksta kurioje nors Žemės vietoje. Pirmykštis žmogus atsirado Afrikoje, nes ten šiltas klimatas, gamtoje daug maisto. Pirmosios žemdirbių gyvenvietės ir miestai kūrėsi šiltuose kraštuose ir prie didelių upių, nes ten buvo geros sąlygos žemdirbystei. Istorijoje ypač svarbu, kad kiekvienas įvykis turėtų savo datą laike. Laikas istorijoje matuojamas įvairiai. Daugelyje šalių laikas skaičiuojamas nuo kurio nors svarbaus praeities įvykio. Krikščioniškasis pasaulis laiką skaičiuoja nuo Jėzaus Kristaus gimimo metų. Apie visus įvykius, kurie vyko iki Jėzaus Kristaus gimimo, sakome „iki Kristaus gimimo“ arba „prieš mūsų erą“. O tai, kas atsitiko po Jėzaus Kristaus gimimo, - „po Kristaus gimimo“ arba „mūsų era“. Įsidėmėkime sutrumpinimus: „iki Kristaus gimimo“ - „iki Kr.“, o „po Kristaus gimimą“ – „po Kr.“. Dažniausiai rašoma taip: 1990 m. iki Kr. ir 1990 m. Žmonijos praeitis skirstoma į du laikotarpius: priešistorę ir istoriją. Seniausias praeities laikotarpis vadinamas priešistore. Ji tęsėsi beveik 3 milijonus metų nuo žmogaus atsiradimo iki rašto sukūrimo 3500 m. iki Kr. Laikotarpį nuo rašto sukūrimo 3500 m. iki Kr. iki šių dienų vadiname istorija. Ji apima apie 6 tūkst. metų. Istorija dalijama į šias epochas: senovė, viduramžiai, naujieji amžiai ir naujausieji laikai. Senovės istorijos pasaulyje atsirado miestai, raštas. Viduramžiais Europoje paplito krikščionybė, įkurta daug naujų valstybių. Naujieji amžiai prasidėjo geografiniais atradimais, o naujausiųjų laikų įvykiai vyko XX a. bei tęsiasi XXI a. Svarbiausi istorijos įvykiai vaizduojami laiko juostoje. Laikas istorijoje skirstomas į tūkstantmečius, amžius (šimtmečius) ir metus. Pavyzdžiui, 1492 m. Kristupas Kolumbas atrado Ameriką. Taip pat galime pasakyti, kad K. Kolumbas atrado Ameriką XV a., arba II tūkstantmetyje. Metai užrašomi arabiškais skaitmenimis (pvz., 1, 2, 5, 9), o amžiai ir tūkstantmečiai – romėniškais skaitmenimis (pvz., I, II, V, IX).