1941 metų birželio 22-ąją Vokietijos kariuomenė įžengė į Lietuvą. Tomis dienomis įvyko lietuvių sukilimas. Savanoriai sukilėliai kovojo prieš sovietinę armiją, iš kalėjimų buvo paleidžiami kaliniai. Kauno radijas paskelbė, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė. Sudaryta Laikinoji vyriausybė. Į Lietuvą atėję vokiečiai nepripažino Laikinosios vyriausybės ir nepriklausomybės. Vokiečiams okupavus Lietuvą, žmonių gyvenimas nepagerėjo. Vokiečiai Lietuvoje įvedė savo tvarką, šalis buvo įtraukta į Vokietijos Ostlandą. Prasidėjo žydų žudymas. Represijos buvo taikomos ir lietuviams. Už neklusnumą valdžiai inteligentai buvo sekami, sodinami į kalėjimus, siunčiami į koncentracijos stovyklas. Darbingus žmones, vyrus ir moteris, vokiečiai gaudė ir vežė dirbti į Vokietiją. Lietuvos valstiečiai privalėjo mokėti didelius mokesčius. Miesto gyventojai galėjo nusipirkti tik mažą maisto normą. Visas Lietuvos turtas buvo išvežamas į Vokietiją. Lietuviai nepasidavė okupacinei valdžiai, nestojo tarnauti į vokiečių kariuomenę, slėpėsi miškuose, stojo į partizanų būrius, kurie saugojo jaunimą, kad neišvežtų į Vokietiją. Vokiečių valdžia sugalvojo lietuvius apgauti, leido jiems kurti Lietuvos vietinę rinktinę, kuriai vadovavo generolas Povilas Plechavičius. Į vietinę rinktinę stojo tūkstančiai vyrų. Vokiečiai planavo kitaip, Lietuvos vietinę rinktinę jie norėjo pasiųsti kovoti prieš sovietus į frontą. Apie tai sužinoję rinktinės vadai davė įsakymą skirstytis. Daug vyrų paliko lietuvišką rinktinę. Tie, kurie nespėjo pasislėpti, buvo suimti, sušaudyti, o generolas P. Plechavičius išvežtas į koncentracijos stovyklą. 1944 metų vasarą Lietuvą vėl užėmė sovietų armija. Sovietų armijoje lietuviams taip pat teko kovoti, buvo sukurta 16-oji lietuviškoji divizija. Sovietų valdžia šią diviziją siuntė į pavojingiausias fronto vietas. Jau pirmame mūšyje prie Aleksejevkos kaimo blogai ginkluota divizija patyrė didelių nuostolių: žuvo, buvo sužeista beveik pusė karių. Sovietų ir nacistų valdžia siekė naudos tik sau.