Bolševikai pakeitė savo pavadinimą ir pasivadino komunistais. Jie laimėjo pilietinį karą ir užgrobė daug teritorijų, kurios anksčiau priklausė carinei Rusijai. 1922 m. komunistai įkūrė naują valstybę – Sovietų Sąjungą (SSRS). Po V. Lenino mirties Sovietų Sąjungą valdė gudrus ir klastingas komunistas Josifas Stalinas. Tikroji J. Stalino pavardė – Džiugašvilis. Komunistai skelbė, kad jų šalyje visi lygūs, bet tai buvo melas. Gerai gyveno tik J. Stalinui artimi komunistai, kurie jį garbino, o kiti žmonės dažnai net badavo. J. Stalinas siekė, kad komunistai valdytų visą pasaulį. Tam reikėjo galingos, gerai ginkluotos kariuomenės ir pramonės (fabrikų, gamyklų). Komunistai galėjo gauti pinigų pardavę grūdus užsienio valstybėms ir tada statyti naujus fabrikus, gamyklas. Todėl kaime buvo paskelbta kolektyvizacija. Iš valstiečių buvo atimta žemė, gyvuliai, įrankiai, o jie prievarta suvaryti į kolūkius. Ten (kolūkiuose) privalėjo dirbti žemę ar kitus darbus beveik už dyką. Komunistai atimdavo beveik visus grūdus ir kitą maistą iš valstiečių. Dėl to milijonai žmonių badavo ir mirė. Turtingesni ir darbštesni valstiečiai ir jų šeimos buvo ištremtos (prievarta išvežtos) į Sibirą. Jų turtą atėmė komunistai. Dauguma tremtinių Sibire mirė dėl sunkaus darbo, ligų ir bado. Daugybė žmonių buvo uždaroma į koncentracijos stovyklas dėl to, kad skaitė komunistų uždraustas knygas, vaikščiojo į bažnyčią ar pasakydavo kažką blogo apie komunistus. Kaliniai dirbo nemokamai sunkiausius darbus: statė gamyklas, tiesė geležinkelius. Prievarta ir žudynės įbaugino SSRS žmones. Diktatoriaus J. Stalino specialiosios tarnybos (pvz., KGB) sekė ir kontroliavo visus SSRS žmones. SSRS gyventojai nuolat bijojo, kad juos gali suimti, kankinti, ištremti, uždaryti į koncentracijos stovyklą ar nužudyti. O komunistinė spauda (laikraščiai, žurnalai) šlovino J. Staliną, gyvenimą Sovietų Sąjungoje ir didžiausią pasaulyje SSRS kariuomenę.