Maždaug prieš 100 tūkst. metų Afrikoje jau gyveno protingieji žmonės (lot. homo sapiens). 40 tūkst. m. iki Kr. jie persikėlė į Europą ir susitiko su čia gyvenusiais neandertaliečiais, kurie maitindavosi dažniausiai tuo, ką rasdavo: uogomis, grybais, nudvėsusių žvėrių liekanomis. Atvykėliai buvo sumanesni, gamino geresnius darbo įrankius, ginklus, papuošalus. Neandertaliečiai pralaimėjo varžybas dėl medžioklės plotų, gyventi tinkamų vietų ir pamažu išnyko. Tuo metu Europos šiaurę, taip pat ir Lietuvą, dengė kelių kilometrų storio ledo sluoksnis. Į pietus nuo ledyno gyvenę protingieji žmonės buvo klajokliai (negyveno vienoje vietoje). Jie medžiojo mamutus, šiaurinius elnius, bizonus. Jų mėsą valgydavo. Jei medžioklė nepasisekdavo, žmonės mirdavo iš bado. Sumedžioto gyvūno kailį naudojo drabužiams ir apklotams siūti. Iš kaulų gamindavo įrankius, ginklus, statydavo būstą — palapinę. Sumedžiotus gyvūnus žmonės vaizduodavo piešiniuose, šokiuose. Tikėta, kad prieš medžioklę į žvėries piešinį įsmeigta ietis padarys medžioklę sėkmingą. Trumpą vasarą oras kiek atšildavo. Tada moterys ir vaikai rinkdavo grybus, uogas, augalų šaknis. Norėdami apsisaugoti nuo nelaimių ir įgyti magiškų (stebuklingų) jėgų, žmonės gamino amuletus. Žmonės garbino gamtos jėgas (Saulę, Mėnulį, griaustinį). Taip pat jie tikėjo, kad yra pomirtinis pasaulis, todėl į mirusiojo kapą dėjo darbo įrankių, ginklų, papuošalų. Protingieji žmonės išmoko sudaryti sakinius, atsirado kalba. Kalba, menas ir tikėjimas padėjo žmogui visiškai atsiskirti nuo gyvūnų pasaulio. Tie žmonės jau buvo labai panašūs į mus. Spausk nuorodą ir pasižvalgyk po Lasko urvą Prancūzijoje: https://archeologie.culture.gouv.fr/lascaux/en/lascaux-cave-virtual-visit