Pirmosios knygos Lietuvoje buvo parašytos XV amžiuje. Senovėje knygas vienuoliai rašė ranka. Tai labai ilgas ir sunkus darbas. Vienuoliai negalėjo padaryti klaidų, nes klaida liktų visiems laikams. Klaidą kartodavo perrašinėtojai. Knygų perrašinėtojai turėjo mokėti kelias užsienio kalbas: lotynų, rusų, lietuvių, totorių. Kiekvienas perrašinėtojas turėjo originalą, daug buteliukų su rašalu, įvairių spalvų dažų, teptukų, pergamento. Rašydavo su žąsies plunksna. Knyga tarnaudavo ilgai, nes popierius būdavo geras, su vandenženkliais. Knygos būdavo gražios. Perrašinėtojai pirmojo skyriaus raides piešdavo spalvotais dažais, tekstą papildydavo mažutėmis iliustracijomis. Prirašytus ir išmargintus knygos puslapius nešdavo į knygrišio dirbtuvę. Ten knygas įrišdavo odiniais, metaliniais, paauksuotais, brangakmeniais išpuoštais viršeliais. Taip paruoštą knygą gaudavo skaitytojas. Pirmąsias knygas žmonės labai saugojo. Knygų parengimas atimdavo labai daug laiko, todėl jos buvo brangios.