XVII amžiuje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje nebuvo tvarkos, kilo nesutarimų dėl valdžios, garbės ir turtų troškimo. Turtingesni bajorai turėjo savo kariuomenes. Dėl valdžios valstybėje kovojo didikai Radvilos ir Pacai, Oginskiai ir Sapiegos. Degė miesteliai, kaimai, žuvo žmonės. Šalyje buvo daug algų negaunančių ir plėšikaujančių kareivių. Tokia valstybės padėtimi naudojosi kaimyninės šalys: Rusija ir Švedija. XVII amžiaus pradžioje su šiomis valstybėmis prasidėjo karai. Greitai Švedijos kariuomenė užėmė Žemaitiją, o Rusijos kariuomenė – Vilnių. Septyniolika dienų rusai naikino Vilniaus miestą. Liko apgriautos pilys, nuplėšti variniai namų stogai, sudeginti namai. Abiejų Tautų Respublika neturėjo stipraus valdovo. Šalį valdė bajorų seimas. Jis leido įstatymus, tvarkė valstybės reikalus, rinko valdovą. Koks karalius bus išrinktas ir kiek turės valdžios, priklausė tik nuo bajorų. O jie žiūrėjo savo naudos, nesirūpino valstybe. Karaliais išrinkdavo tuos, kurie prižadėdavo paklusti bajorų reikalavimams. Valstybės reikalai labai pablogėjo, kai buvo įvesta veto teisė. Kiekvienas bajoras stengėsi, kad būtų priimti jam naudingi įstatymai. Dažnai labai svarbus įstatymas būdavo nepriimtas, nes vienas bajoras pasakydavo „veto“. Buvo bajorų – patriotų, kurie mylėjo tėvynę. Žemaitijos seniūnas Karolis Chodkevičius su daug mažesne kariuomene prie Salaspilio nugalėjo švedų pajėgas. Tačiau tokios pergalės negalėjo išgelbėti Lietuvos. Nuo XVII amžiaus prasidėjo nesibaigiančių karų, bado, maro, bajorų papirkinėjimo ir pykčių dėl valdžios metas. Tai buvo ATR žlugimo pradžia.