Akmens amžius Lietuvoje baigėsi. 1700 m. pr. Kr. žmonės pradėjo naudoti pirmąjį metalą – bronzą, arba kitaip vadinamą – žalvarį. Lietuvoje bronzos nebuvo. Mūsų protėviai gintarą, žvėrių kailius, medų, vašką mainė į bronzą. Todėl metalinių ginklų, darbo įrankių ir papuošalų turėjo tik turtingiausi žmonės. Bronzos amžiaus žmonės dirbo žemę ir augino gyvulius. Mūsų krašte buvo daug miškų, todėl buvo sunku įdirbti žemę. Pirmiausia žmonėms reikėjo iškirsti mišką, išdeginti medžių kelmus ir išpurenti kirtimą – paruošti lydimą. Toks žemės paruošimas sėjai vadinamas lydimine žemdirbyste. Su metaliniais darbo įrankiais žmonės galėjo lengviau įdirbti žemę, todėl mūsų protėviai patys išmoko lydyti metalą. Amatininkai taisydavo sulūžusius ginklus, ir sudilusius lydydavo iš naujo. Taip atsirado amatininkai. Giminės tapo turtingos, nes su metaliniais darbo įrankiais galėjo geriau įdirbti lydimus ir užauginti didesnį javų derlių. Turėjo didesnes ganyklas ir naminių gyvulių bandas. Pradėjo plėstis amatai ir mainai. Turtingas gimines puolė priešai. Giminės norėjo apsiginti ir apsaugoti savo turtą, todėl ant kalvų statė sustiprintas gyvenvietes – piliakalnius. Piliakalnyje gyveno daug šeimų – giminė. Giminės namas buvo labai didelis, kartu gyveno tėtis, mama, seneliai, dėdės, tetos su vaikais. Giminė kartu gynėsi nuo priešų, dirbo žemę, augino gyvulius, medžiojo ir žvejojo.