Iki XIX a. tautybė žmonėms nebuvo svarbi. Jie save nuo kitų žmonių skyrė pagal religiją, gyvenamą teritoriją, priklausymą valdovui. Valdovai kūrė valstybes ir dalijosi žemes, nekreipdami dėmesio, kokia buvo jų valdinių tautybė. Pavyzdžiui, visi Prancūzijos karaliaus valdiniai buvo vadinami prancūzais, nors karalystėje gyveno ne viena, o kelios tautos. Būdavo ir taip, kad viena tauta gyveno kelių valstybių teritorijose. XIX a. paplito kultūrinis sąjūdis – romantizmas, kuris ragino domėtis savo tautos praeitimi, gimtąja kalba, papročiais. Žmonės pradėjo suvokti, kad jie priklauso tam tikrai tautai. O tautą sieja bendra istorinė praeitis, kultūra, papročiai, kalba. Daugelyje šalių prasidėjo tautiniai sąjūdžiai – judėjimai už tautos laisvę ir teisę turėti savo valstybę. Stiprėjo nacionalizmas. Žmonės organizavo sukilimus, demonstracijas, revoliucijas, nes norėjo turėti nepriklausomas valstybes. Čekai, vengrai, lenkai, lietuviai kovojo už savo tautos laisvę. Italai, vokiečiai kovojo dėl savo šalies suvienijimo. Po ilgų kovų XIX a. II pusėje buvo įkurtos Italijos ir Vokietijos valstybės. Kitos tautos savo valstybes įkūrė tik po Pirmojo pasaulinio karo. Lietuviai savo valstybę atkūrė 1918 m. vasario 16 d. XIX a. susiformavo ne tik nacionalizmas, bet ir šovinizmas. Tai neapykanta kitų tautų žmonėms, noras juos pažeminti, įžeisti, manymas, kad valstybėje gali gyventi tik viena tauta, o tautinės mažumos nepageidaujamos.