JAV ir Sovietų Sąjunga po Antrojo pasaulinio karo tapo stipriomis pasaulio valstybėmis, kurios dar vadinamos supervalstybėmis. JAV buvo demokratiška valstybė, kurioje buvo gerbiamos žmogaus teisės ir laisvės, privati nuosavybė. Sovietų Sąjungą valdė Josifas Stalinas ir komunistai. Visi žmonės privalėjo klausyti diktatoriaus J. Stalino įsakymų, niekas negalėjo kritikuoti komunistų veiklos. Jungtinės Amerikos Valstijos padėjo Vakarų Europos šalims atkurti sugriautą ūkį (fabrikus, gamyklas ir kt.). O Sovietų armija okupavo (užėmė) Rytų Europos valstybes ir ten pasiliko. Rytų Europą pradėjo valdyti komunistai, klausantys J. Stalino įsakymų iš Maskvos. Komunistinės valstybės uždraudė savo gyventojams vykti į Vakarų Europą (pvz., į Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Austriją, Skandinavijos šalis), o Vakarų šalys ragino ginti demokratiją ir priešintis komunizmo plitimui. Siena, skirianti demokratines Vakarų šalis nuo komunistinių Rytų Europos šalių, buvo pavadinta „geležine uždanga“. Pasaulyje prasidėjo šaltasis karas, kuris tęsėsi nuo 1946 m. iki 1991 m. Šaltojo karo metu tikro karo tarp JAV ir SSRS nebuvo, bet priešininkės ginklavosi, kūrė karinius blokus (sąjungas). Vokietijoje (Berlyne), Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje žmonės sukilo (kovojo) prieš komunistų valdžią, bet pralaimėjo. Berlynas buvo padalytas į dvi dalis. Rytų Berlynas tapo komunistinės Rytų Vokietijos (VDR) sostine, o Vakarų Berlynas buvo laisvas miestas. Apie 3 mln. vokiečių pabėgo iš Rytų Berlyno į Vakarų Berlyną, todėl komunistai 1961 m. įsakė pastatyti 65 km ilgio Berlyno sieną. Ši siena tapo šaltojo karo simboliu (ženklu).