Po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurta Jungtinių Tautų Organizacija (JTO). Jos tikslas – rūpintis, kad kažkokiais klausimais nesutariančios valstybės susitartų draugiškai ir pasaulyje nebūtų karų. Jungtinių Tautų Organizacija 1948 m. patvirtino Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Joje skelbiama, kad žmonės gimsta laisvi ir lygūs, ir nesvarbu, koks yra jų tikėjimas, odos spalva, lytis, politiniai įsitikinimai, kalba, tautybė, – visi vienodai svarbūs. Deja, daugeliui pasaulio valstybių Visuotinė žmogaus teisių deklaracija buvo nesvarbi. Ypač komunistės valstybės pažeidinėjo (nekreipė dėmesio į) žmogaus teises. Sovietų Sąjungoje žmonės neturėjo teisės kritikuoti komunistų valdžios, bijojo pasakyti savo nuomonę apie sovietų valdžią, nes juos sekė KGB agentai (šnipai), kurie stebėjo, klausėsi ir laukė, kad žmogus pasakytų kažką blogo apie komunistų valdžią. Kai žmogus pasakydavo ką nors ne taip, toks žmogus iškart būdavo suimamas, tardomas, uždaromas į kalėjimą ar psichiatrijos ligoninę. Būdavo sakoma, kad toks žmogus – protinis ligonis ir jį reikia gydyti. SSRS griežtai kontroliavo spaudą, televizijos ir radijo laidas, kino filmus, teatrų spektaklius. Visi privalėjo girti, šlovinti komunistų partiją ir sovietinį gyvenimą. Niekas negalėjo kritikuoti komunistų, jų vadovų ar gyvenimo Sovietų Sąjungoje. Žmonės Sovietų Sąjungoje negalėjo laisvai garbinti Dievo. Okupuotoje Lietuvoje komunistai uždarė daug bažnyčių, kalino ir trėmė kunigus, persekiojo ir baudė moksleivius, kurie eidavo į bažnyčią. Vilniaus katedra buvo paversta Dailės galerija (ten vyko dailininkų darbų parodos), sunaikintas Kryžių kalnas prie Šiaulių. SSRS menkino (žemino) ir rusino (norėjo padaryti rusais) kitas tautas. Lietuvoje buvo draudžiama kalbėti ir rašyti apie nepriklausomą Lietuvos valstybę, žmonės buvo verčiami kalbėti rusiškai. Buvo siekiama, kad ateityje lietuviai pamirštų savo kalbą, istoriją ir perimtų rusų kultūrą. Daug metų SSRS pažeidinėjo žmogaus teises, tačiau net JTO negalėjo nieko padėti Sovietų Sąjungos žmonėms.