XV–XVIII a. europiečiai atrado naujų žemių ir pradėjo užkariauti pasaulį. Iš pradžių užkariautojams rūpėjo tik auksas, sidabras, prieskoniai. Į naujas žemes keliavo atradėjai, kariai, prekiautojai, piratai. Daug kalinių buvo ištremta (išsiųsta) gyventi į atrastas šalis. Užimtas žemes europiečiai paskelbdavo savo valdomis – kolonijomis. Nuo XIX a. į kolonijas pradėjo vykti europiečiai, kurie norėjo pigiai ar nemokamai gauti žemės, ten įsikurti (apsigyventi) ir praturtėti. Prasidėjo valstybių varžybos dėl kolonijų ir viešpatavimo pasaulyje, vadinamos imperializmu. Europos fabrikai po pramonės revoliucijos prigamino per daug prekių. Europoje niekas jų nebepirko. Gamintojams trūko pirkėjų, todėl reikėjo užkariauti naujų žemių ir vietiniams tų žemių gyventojams parduoti savo prekes. Iš kolonijų į Europą pirkliai gabeno metalus, brangią medieną, arbatą, kavą, kakavą, tabaką, medvilnę. Už visus šiuos daiktus europiečiai kolonijų gyventojams arba nemokėjo, arba sumokėdavo labai mažai. Laikui bėgant, kolonijose atsirado arbatos, cukraus ir medvilnės plantacijos, nes išaugo šių prekių paklausa Europoje. Plantacijose dirbo vergai, kuriuos vergų pirkliai atgabendavo iš Afrikos. Europiečiai pavertė vietinius kolonijų gyventojus vergais arba pigiais darbininkais. Už bet kokį priešinimąsi žiauriai baudė (pvz., nukapodavo rankas). Europiečiai prievarta krikštijo vietinius gyventojus, naikino jų kultūrą. Iki 1900 m. didžiosios Europos valstybės (pvz., Didžioji Britanija, Prancūzija) pasidalijo beveik visą pasaulį ir tapo galingomis imperijomis. Vėliau dėl kolonijų perdalijimo kilo daug karų.