Dėl pramonės revoliucijos keitėsi visuomenės susiskirstymas. Darbininkai buvo didžiausia ir vargingiausia gyventojų grupė. Tarnautojai (pvz., raštininkai, buhalteriai), gydytojai, menininkai sudarė vidurinį sluoksnį. Atsirado naujas praturtėjusių prekybininkų, bankininkų, pramoninkų (pvz., fabrikų savininkų) sluoksnis. Darbininkai dirbo iki 17 valandų per parą, septynias dienas per savaitę. Jie neturėjo atostogų, švenčių dienų, gaudavo mažus atlyginimus. Darbininkai sutikdavo dirbti ir už mažą atlyginimą, nes bijojo netekti darbo vietos. Jei darbininkas susirgdavo arba tapdavo neįgalus (pvz., audimo staklės nutraukdavo ranką), jis prarasdavo darbą ir eidavo elgetauti (prašyti pinigų gatvėje). Norint išmaitinti šeimą, reikėjo dirbti ne tik vyrams, bet ir moterims, net vaikams. Moterys ir vaikai dirbo tiek pat laiko, kiek vyrai, bet gavo mažesnį atlyginimą. Fabrikuose dirbo net penkerių šešerių metų vaikai. Darbininkų šeimos gyveno mažuose butuose be vandentiekio ar kanalizacijos. 8 ar net 10 žmonių šeima gyveno viename dideliame kambaryje – jame miegojo, gamino maistą, prausėsi, ilsėjosi. Sunkios darbo ir gyvenimo sąlygos skatino darbininkus ginti savo teises ir burtis į profesines sąjungas (pvz., cukraus fabriko darbininkų profesinė sąjunga). Profesinės sąjungos reikalavo gerinti darbo sąlygas, trumpinti darbo laiką, didinti darbo užmokestį. Profesinės sąjungos organizavo streikus, kai visi darbininkai atsisakydavo dirbti, kol bus padidintas atlyginimas ar sutrumpintas darbo laikas. Vokiečių mąstytojas Karlas Marksas ragino sukurti komunizmą – santvarką, kurioje visi žmonės būtų lygūs, nebūtų vargšų ar turtuolių. Karlas Marksas manė, kad reikia pradėti revoliuciją ir atimti visą turtą iš turtuolių. Žmonės gyventų nedidelėmis grupėmis ir viskuo dalytųsi.