XVI–XVII a. mokslininkai norėjo sužinoti Žemės vietą Visatoje. Bažnyčia teigė, kad Žemė yra Visatos centras, o Saulė, kitos žvaigždės ir planetos, sukasi aplink ją. Lenkas Mikalojus Kopernikas netikėjo, kad Visatos centras yra Žemė. Jis teigė, kad Visatos centras yra Saulė, aplink kurią sukasi Žemė ir kitos planetos. Deja, M. Koperniko knygą apie Visatos sandarą Bažnyčia uždraudė. Italų vienuolis Džordanas Brunas sakė, kad Visata yra beribė (be pabaigos) ir todėl nei Žemė, nei Saulė nėra Visatos centras. Visatą sudaro nesuskaičiuojama daugybė žvaigždžių, iš kurių kiekviena yra tolima Saulė. Už šiuos teiginius inkvizicija Dž. Bruną nuteisė ir sudegino ant laužo. Italų mąstytojas Galilėjas Galilėjus išrado teleskopą. Šis prietaisas vaizdą iš pradžių didino aštuonis, o vėliau – net 32 kartus. G. Galilėjus ištyrė, kad Mėnulyje yra kalnų, o Saulė turi dėmių. Šis mokslininkas ištyrė ir tai, kad Žemė ir kitos planetos iš tikrųjų sukasi aplink Saulę. G. Galilėjus išleido knygą, kurioje pritarė M. Koperniko mintims. Inkvizicija tardė, kankino ir privertė G. Galilėjų atsisakyti savo minčių apie Visatos sandarą. G. Galilėjus negalėjo paaiškinti, kodėl Žemė ir kitos planetos sukasi aplink Saulę. XVII a. pab. anglų mokslininkas Izaokas Niutonas atrado visuotinį traukos dėsnį, kuris paaiškino, kad Saulė traukia Žemę ir kitas planetas, todėl Žemė ir kitos planetos ir sukasi aplink Saulę.