XVII–XVIII a. daugelį Europos valstybių valdė galingi karaliai, karalienės ar imperatoriai. Jie turėjo neribotą valdžią. Valdymas, kai visa valdžia priklauso vienam asmeniui, vadinamas absoliutizmu. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV (Liudvikas keturioliktasis) mėgo sakyti: „Valstybė – tai aš.“ Liudvikas XIV tapo karaliumi 1661 m., kai jam buvo 22 metai. Jis pats išsirinko patarėjus, su kuriais kiekvieną dieną kalbėdavosi apie svarbius reikalus. Liudvikas XIV labai mėgo šventes ir linksmybes. Versalio vietovėje, netoli Paryžiaus, Liudvikas XIV įsakė pastatyti naujus rūmus. Karalius išleido daugybę pinigų rūmų statybai, juose įrengta 1800 kambarių. Rūmų vidus, kaip ir pats karalius, spindėjo auksu. Valdiniai Liudviką XIV vadino karaliumi saule. Versalio rūmuose kilmingieji vilkėjo puošnius drabužius, dėvėjo perukus. Beveik kasdien vykdavo medžioklės, vaidinimų, šokių bei muzikos vakarai. Milžiniškus Versalio rūmus aptarnavo 15 tūkst. sargybinių, tarnų ir darbininkų. Liudvikas XIV norėjo, kad Versalis būtų Europos kultūros centras. Rūmuose gyveno ir kūrė daug įžymių dailininkų, rašytojų. Karalius labai mėgo šokti. Jo valdymo laikotarpiu atsirado naujas šokis – baletas. Liudviko XIV valdoma Prancūzija kariavo beveik visoje Europoje, tačiau dažniausiai karus pralaimėdavo. Karams, linksmybėms ir statyboms karalius išleido labai daug pinigų. Kilmingieji nemokėjo jokių mokesčių valstybei, tačiau didžiuliai mokesčiai kitus Prancūzijos žmones pavertė vargšais. Liudviko XIV valdymas baigėsi finansine katastrofa. Prancūzija nusilpo.