XV–XVI a. įvyko daugybė permainų (pasikeitimų) mene, moksle ir religijoje. Šis permainų laikotarpis pavadintas Renesansu (liet. – Atgimimu). Renesanso centru tapo Italijos miestas valstybė Florencija. Šio miesto turtingieji pinigais rėmė menininkus ir mokslininkus. Iš Florencijos Renesanso idėjos (mintys) pasklido visoje Europoje. Renesanso mokslininkai domėjosi antikos (senovės Graikijos ir Romos) mokslu ir menu. Paaiškėjo, kad senovės išminčiai daugelį dalykų suvokė geriau nei viduramžių mokslininkai. Renesanso mokslininkai, menininkai suprato, kad ne Dievas, o patys žmonės atsakingi už savo gyvenimą. Renesanso žmogus – veiklus (aktyvus), abejojantis Bažnyčios teiginiais, pasitikintis savimi, išsilavinęs. Šiuo laikotarpiu svarbiausia: išsilavinimas, savarankiškumas, laisvė, fizinė jėga, pagarba žmogui ir žemiškajam gyvenimui. Renesanso laikotarpiu keitėsi ir menas. Dailininkai piešė ne tik religinės tematikos paveikslus (pvz., Jėzų Kristų, Mergelę Mariją). Vis dažniau dailininkai piešė ir realų (tikrą) gyvenimą. Ir tapytojai, ir skulptoriai norėjo kuo tiksliau pavaizduoti žmogaus kūną. Jie kvietė žmones jiems pozuoti, slapčia skrodė mirusių žmonių kūnus (perpjaudavo pilvą ir tyrinėjo), nors Bažnyčia tai draudė. Leonardas da Vinčis ir Mikelandželas Buonarotis – žymiausi Renesanso menininkai. L. da Vinčis buvo dailininkas, architektas, skulptorius ir išradėjas. Jis projektavo skraidymo aparatus, parašiutus, tankus ir daugybę kitų prietaisų (daiktų). „Mona Liza“ – garsiausias L. da Vinčio paveikslas. Mikelandželas nutapė freskas Siksto koplyčioje Vatikane, suprojektavo Šv. Petro baziliką Vatikane. „Dovydas“ – žymiausia Mikelandželo skulptūra. Spausk nuorodą ir pasižvalgyk po Siksto koplyčią: http://www.vatican.va/various/cappelle/sistina_vr/index.html