Šventoji žemė XI a. buvo užimta musulmonų. 1095 m. popiežius pakvietė krikščionis į Kryžiaus žygį – atsikovoti (atimti) iš musulmonų Šventosios žemės ir visiems dalyviams pažadėjo nuodėmių atleidimą. Tūkstančiai krikščionių iš įvairių šalių pradėjo ruoštis būsimam žygiui į Jeruzalę. Jų drabužius puošė raudonas kryžius. Kryžininkai norėjo kuo greičiau krikščionims grąžinti Šventąją žemę. Bet buvo ir tokių, kurie norėjo gauti turtų, žemių ar patirti nuotykių. Pirmieji į Jeruzalę išėjo kryžininkai varguoliai. Jie buvo ginkluoti kirviais ir lazdomis, neturėjo maisto. Varguoliai, neturėdami kelyje ko valgyti, vogė ir net žudė. Dauguma jų žuvo mūšyje su musulmonais arba pateko į nelaisvę. Kiti grįžo namo arba prisidėjo prie kryžininkų riterių. Gerai ginkluota kryžininkų riterių kariuomenė 1099 m. užėmė Jeruzalę. Joje kryžininkai žudė, grobė viską, ką galėjo. Riterio užgrobtas namas tapdavo jo nuosavybe. Užkariautose žemėse riteriai įkūrė tris vienuolių riterių ordinus (Hospitaljerų, Tamplierių ir Kryžiuočių). Ordinai turėjo kovoti su musulmonais. Laikui bėgant, musulmonai atsiėmė daugumą žemių, kurias buvo užėmę kryžininkai. Taip pat musulmonai susigrąžino Jeruzalę. Kryžininkai nuolat kariavo su musulmonų armijomis. Aštuonis kartus europiečiai žygiavo į Šventąją žemę ir visada pralaimėdavo. XIII a. pab. musulmonai užėmė paskutinę kryžininkų tvirtovę (pilį). Ordinai persikėlė į Europą. Vienas jų – Kryžiuočių ordinas - pradėjo puldinėti pagoniškas baltų žemes.