Viduramžių pradžioje barbarai Europoje įkūrė daug mažų valstybių, kurios dažnai kariaudavo viena su kita. Dėl karų buvo pamiršta senovės graikų ir romėnų kultūra, mokslo laimėjimai. Frankai buvo stipriausia barbarų gentis, įsikūrusi dab. Prancūzijos bei Vokietijos teritorijose. Jie buvo pagonys, bet VI a. frankai apsikrikštijo ir tapo krikščionimis. VII a. frankų karaliumi tapo valdovas Karolis, svajojęs atkurti krikščionišką Romos imperiją. Jis per trumpą laiką užkariavo milžinišką Vakarų Europos dalį. Karolis užkariautose žemėse padarė pertvarkymus: suvienodino įstatymus, įvedė bendrus pinigus, privalomus mokesčius. Karalius Karolis suprato, kad didžiulei valstybei tvarkyti reikia išsimokslinusių žmonių, kurie mokėtų lotynų kalbą, matematiką. Tais laikais raštingų (mokančių skaityti ir rašyti) žmonių buvo labai mažai. Karolis įsakė steigti (atidaryti) vienuolynus ir mokyklas. Vienuoliai iš graikų, lotynų kalbų vertė, perrašinėjo knygas, mokė vaikus. Karolio imperijos sostinė Achenas tapo Europos kultūros centru. 800 m. popiežius Karolį paskelbė Romos imperatoriumi. Karolis pradėtas vadinti Karoliu Didžiuoju. Po Karolio Didžiojo mirties jo imperiją į tris dalis pasidalino jo anūkai. Atsirado trys Europos valstybės: Prancūzija, Italija ir Vokietija.