V a. barbarai sunaikino nusilpusią Vakarų Romos imperiją. Stipresnė Rytų Romos imperija apsigynė nuo priešų puolimų. Jos sostinė Konstantinopolis buvo įkurta graikų miesto Bizantijo vietoje. Laikui bėgant, Rytų Romos imperija pradėta vadinti Bizantija. Bizantijos gyventojai perėmė senovės graikų ir romėnų kultūros bei mokslo palikimą. Konstantinopolis buvo vadinamas antrąja Roma. Bizantijos imperatoriai dažnai kariaudavo ir užėmė daug žemių. Gera geografinė Konstantinopolio padėtis leido daugumai žmonių verstis (užsiimti) prekyba. Bizantijos menininkai gamino puikius dramblio kaulo drožinius, papuošalus, aukso bei sidabro dirbinius. Ypač garsėjo Bizantijos ikonos ir mozaikos. Bizantija ypač sustiprėjo VI a., kai valdė imperatorius Justinianas. Jis užkariavo daug žemių, norėjo atkurti Romos imperiją. Vakarinė ir rytinė Romos imperijos dalys buvo skirtingos. Vakaruose žmonės kalbėjo lotynų kalba, o Rytuose – graikų kalba. Net Krikščionių Bažnyčia skilo. Romos popiežius ir Konstantinopolio patriarchas nepasidalijo valdžios ir žemių. 1054 m. jie susipyko, ir Krikščionių Bažnyčia skilo į Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčias. Nuo tada katalikams vadovauja Romos popiežius, jie meldžiasi bažnyčiose. Katalikų kunigai negali turėti šeimos. O stačiatikiams vadovauja patriarchas, jie meldžiasi cerkvėse. Stačiatikių popai (dvasininkai) gali vesti. 1453 m. turkai užėmė Bizantijos imperiją. Konstantinopolis buvo pavadintas Stambulu. Bizantijos imperija žlugo, tačiau graikiška abėcėlė, Stačiatikių Bažnyčia, ikonų menas iki šių dienų svarbūs žmonijai.