I a. iki Kr. Palestiną užkariavo romėnai. Dauguma gyventojų Palestinoje buvo žydai. Jie priešinosi romėnų valdymui. Žydai tikėjo, kad ateis Dievo siųstas gelbėtojas ir išvaduos juos nuo romėnų. Apie 30 m. po Kr. žmogus, vardu Jėzus, pradėjo skelbti savo mokymą. Jėzus buvo žydas, gimęs Betliejuje. Jo motina buvo Marija, o globėjas – dailidė (stalius) Juozapas. Jėzus vadino save Kristumi (graikiškai Christos reiškia „pateptasis“, t. y. Dievo palaimintas). Jis sakė, kad jis yra Dievo sūnus ir pasakojo apie greitai būsiančią Dievo karalystę (kai visą Žemę valdys Jėzus, nebus karų, nusikaltimų ir žiaurumų, o visi gerieji žmonės bus laimingi). Jėzus mokė, kad visi žmonės yra lygūs, Dievas myli juos visus. Būtina tikėti Dievą, mylėti pasaulį ir visus žmones kaip save patį, gyventi be nuodėmių, laikytis 10 Dievo įsakymų. Jėzui padėjo 12 jo mokinių – apaštalų. Jėzus Kristus tapo naujos religijos — krikščionybės — pradininku. Jėzaus mokymas nepatiko žydų dvasininkams ir romėnams. Žydų dvasininkų prašymu Jėzus Kristus buvo suimtas ir nuteistas mirti ant kryžiaus. Po trijų dienų jo kapas buvo rastas tuščias. Sakoma, kad Jėzus prisikėlė iš mirties ir susitiko su apaštalais. Šis įvykis sustiprino tikėjimą, kad jis tikrai yra Dievo sūnus, atėjęs į Žemę gelbėti žmonių. Krikščionys negarbino romėnų dievų. Jie nenorėjo garbinti Romos imperatoriaus kaip dievo. Todėl romėnai pradėjo persekioti krikščionis, uždarydavo juos į kalėjimus, atiduodavo suplėšyti laukiniams žvėrims gladiatorių arenose. Romėnai negalėjo sunaikinti krikščionybės, krikščionių vis daugėjo. Jie sutiko geriau mirti, nei išduoti Kristų. IV a. imperatorius Konstantinas uždraudė persekioti krikščionis. Pamažu krikščionybė išplito visame pasaulyje.