Nuo seniausių laikų žmonės manė, kad žmogų ir visą gyvybę Žemėje sukūrė Dievas. XIX a. viduryje anglų mokslininkas Čarlzas Darvinas paskelbė evoliucijos teoriją. Joje aiškinama, kad gyvieji organizmai pamažu keičiasi, nes prisitaiko prie aplinkos ir taip atsiranda naujų augalų ir gyvūnų. Pasak Č. Darvino, žmogus išsivystė iš beždžionės. Mokslininkai ir dabar nesutaria dėl žmogaus kilmės (atsiradimo): ar žmogus kilęs iš beždžionių, ar yra Dievo kūrinys. Pasak kai kurių mokslininkų, klimatas Afrikoje prieš milijonus metų sausėjo, todėl mažėjo miškų ir atsirado daugiau pievų. Beždžionėms miškuose pradėjo trūkti maisto, taigi jos apsigyveno atvirose vietovėse. Po kelių milijonų metų Afrikoje iš tų beždžionių išsivystė australopitekai. Šiuo svarbiu istorijos įvykiu prasideda priešistorė. Australopitekai jau vaikščiojo dviem kojomis (stati laikysena). Jų smegenys buvo nedidelės ir panašūs jie buvo į beždžiones. Australopitekai gyveno nedidelėmis grupėmis, bendravo riksmais, rankų mostais. Maitinosi nedideliais gyvūnais, augalais. Gynybai ar maistui susirasti naudojo akmenį, lazdą ar kaulą. Maždaug prieš 2,5 mln. metų iš australopitekų išsivystė pirmykščiai žmonės. Jų smegenys buvo didesnės, todėl jie išmoko pasigaminti primityvius (paprastus) įrankius iš medžio, titnago, kaulo. Laikui bėgant, pirmykščiai žmonės išmoko pasidaryti būstą, pradėjo kalbėti, keitėsi jų išvaizda. Labai svarbus įvykis, kad žmogus išmoko naudoti ugnį. Iš pradžių žmonės ugnies bijojo. Paskui išmoko žaibo įžiebtą ugnį išsaugoti ir net patys ją įkurti. Ugnis gelbėjo žmones nuo šalčio, žvėrių, leido pasigaminti skanesnio maisto ir gyventi kartu. Anot evoliucijos teorijos, laikui bėgant, Afrikoje iš pirmykščių žmonių išsivystė protingieji žmonės (lot. homo sapiens) ir paplito visame pasaulyje.