Istorija – tai mokslas apie žmonijos praeitį. Sužinoti apie praeitį padeda įvairūs istorijos šaltiniai. Jie skirstomi į rašytinius ir nerašytinius istorijos šaltinius. Rašytiniai istorijos šaltiniai: laiškai, dienoraščiai, sutartys, įstatymai,laikraščiai, žurnalai, knygos. Nerašytiniai istorijos šaltiniai: 1. Architektūros paminklai (piliakalniai, pilys, rūmai, bažnyčios, senoviniai namai). 2. Archeologiniai radiniai (įvairūs darbo įrankiai, ginklai, senoviniai daiktai, gyvenviečių ar kapaviečių liekanos). 3. Žmonių atmintis (legendos, mitai). 4. Nuotraukos, paveikslai ir kiti vaizdiniai šaltiniai. Apie tolimiausią praeitį pasakoja archeologiniai radiniai. Iš jų sužinome, kaip praeityje gyveno žmonės, kokius darbus ir kokiais įrankiais dirbo, kaip puošėsi, ką valgė. Kai dar nebuvo rašto, žmonės kūrė pasakojimus – legendas ir mitus. Labai svarbūs ir žmonių prisiminimai apie tikrus istorinius įvykius, praeitį. Žodinė istorija saugoma žmonių atmintyje ir pasakojimais perduodama iš kartos į kartą (pvz., seneliai pasakoja anūkams apie savo jaunystės dienų įvykius). Daug nerašytinių istorijos šaltinių galima pamatyti muziejuose (pvz., Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje saugomi istorijos šaltiniai apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją). Kai kuriuos istorijos šaltinius matome po atviru dangumi (pvz., Gedimino pilies bokštą, Šv. Onos bažnyčią Vilniuje). Dauguma rašytinių šaltinių saugomi archyvuose (pvz., Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi Lietuvos valstybės dokumentai nuo XIV a. iki 1918 m.).