Lietuvos nepriklausomybė buvo tolimoje ateityje. Sovietų okupacija Lietuvoje truko penkiasdešimt metų nuo 1940 metų iki 1990 kovo 11 d. buvo sakoma, kad visi žmonės gyvens komunizme. Žmonės tikėjo, kad daug dirbti nereikės, parduotuvėse galima viską imti nemokamai, nes nebus pinigų, o iš tikrųjų buvo kitaip. Sovietų valdžia žmones gąsdino trėmimais, kalėjimais ir žudymais, naikino lietuviškas tradicijas, vietoj jų įvedė sovietines šventes, prievarta visus mokė rusų kalbos, uždraudė vykti į užsienį, mokyklose mokė netikros Lietuvos istorijos. Sovietai iš žmonių atėmė visą turtą: žemę, namus, parduotuves, fabrikus. Parduotuvėse trūko maisto produktų, drabužių, baldų. Uždraudė klausytis užsienio radijo, žmonės nematė užsienio šalių televizijos, nežinojo, kas vyksta užsienyje. Tradicines lietuviškas šventes švenčiantis ar bažnyčią lankantis žmogus galėjo netekti darbo, bažnyčią lankantys vaikai buvo persekiojami. Vaikai prievarta įrašomi į komunistines organizacijas. Kiekvienoje įstaigoje valdžia turėjo įdarbinusi skundikų, kurie net mažiausias smulkmenas pranešdavo sovietų saugumui - KGB. Tačiau sovietų laikais gyvenimas nestovėjo vietoje. Lietuvoje dirbo daug garsių mokslininkų, dailininkų, rašytojų, tačiau jų darbai buvo tikrinami cenzūros, nebuvo žinomi kitose pasaulio šalyse.