Sovietų Sąjungos valdžia kontroliavo visą Lietuvos žmonių gyvenimą. 1953 m. ginkluota partizanų kova buvo numalšinta, tačiau visą sovietinės okupacijos laikotarpį buvo kovotojų už laisvę. Kovotojai, vadinami disidentais, dirbo slaptai, leido laikraščius ir knygas, norėjo pasauliui pranešti, kokia yra žiauri ir neteisinga sovietų valdžia. Disidentai norėjo, kad žmonės nepamirštų Lietuvos nepriklausomybės, reikalavo, kad Sovietų Sąjunga gerbtų žmogaus teises. Lietuvos žmonės nepamiršo laisvės. 1955-1957 metais Kauno kapinėse keli tūkstančiai žmonių giedojo tautines giesmes, pagerbė lietuvius, paaukojusius gyvybę už tėvynės laisvę. 1972 metais Kauno muzikinio teatro sodelyje susidegino devyniolikos metų jaunuolis Romas Kalanta, taip jis protestavo prieš okupaciją. Po šio įvykio Kaune prasidėjo demonstracijos ir mitingai, žmonės šaukė: „Šalin okupantus!“, „Laisvę Lietuvai!“. Sovietų kariuomenė guminėmis lazdomis mušė mitinguotojus, kelis šimtus suėmė ir uždarė į kalėjimą. Sovietų Sąjungos okupacijos metu lietuviai laisviau žodį LIE-TU-VA ištarti galėjo tik dainuodami liaudies dainas, žaisdami krepšinį. Svarbi pergalė buvo pasiekta, kai 1989 metais Kauno „Žalgiris“ tapo Sovietų Sąjungos krepšinio čempionu, nugalėjo Centrinį armijos sporto klubą. Į šį klubą prievarta buvo suvaryti visi stipriausi SSRS krepšininkai. Kiekvienas žuvęs lietuvis, pasakytas ir išspausdintas laisvas žodis apie tikrą gyvenimą Sovietų Sąjungoje pamažu, tačiau artino mūsų tautą link svarbiausio tikslo – Lietuvos nepriklausomybės.