Okupacinę valdžią labai nustebino tai, kaip Lietuvos žmonės savo ūkiuose gerai dirba ir tvarkosi, turi daug gyvulių ir žemės, yra darbštūs. Sovietai manė, kad nuskurdę ir badaujantys Lietuvos žmonės labiau klausys valdžios, todėl sovietų valdžia nusprendė iš žmonių atimti žemę, gyvulius ir suvaryti į kolūkius. Sovietai kolūkius kūrė, nes norėjo, kad Lietuvos žmonės neturėtų žemės, gyvulių, patys badautų, negalėtų padėti partizanams. Į kolūkius žmonės buvo varomi prievarta, tie, kurie nesutiko stoti į kolūkį, buvo nužudyti arba išvežti į Sibirą. Iš stojančiųjų į kolūkį atimdavo žemę, gyvulius, žemės dirbimo padargus ir įrankius. Sovietiniame kolūkyje visas turtas turėjo būti bendras. Žmogus negalėjo turėti jokios nuosavybės. Kolūkiuose žmonės gyveno daug blogiau nei miestuose, nes iš jų buvo paimama vos ne visa produkcija, ir liepdavo gyventi iš mažų žemės sklypelių prie namų. Kolūkio pirmininku valdžia paskirdavo ištikimą sovietų valdžiai komunistą. Kolūkiui valstybė nustatydavo metų planus, kiek reikia užauginti gyvulių, grūdų, mėnesio normas − primelžti pieno ar prikasti bulvių. Darbas kolūkyje buvo sunkus ir mažai apmokamas, todėl žmonės nesistengė geriau dirbti. Kolūkio derliai buvo blogi, mažai užaugindavo gyvulių, nedaug primelždavo pieno. Darbas kolūkyje buvo privalomas. Už darbą žmonės gaudavo keletą saujų grūdų ar kelias kapeikas, daug žmonių badavo. Negalėdami prasimaitinti žmonės pradėjo vogti kolūkio turtą. Sovietų Sąjungoje visą laiką trūko svarbiausių maisto produktų: mėsos, pieno, sūrio, todėl Lietuvoje užaugintus maisto produktus išveždavo į Sovietų Sąjungą.