Sovietai norėjo palaužti bet kokį žmonių priešinimąsi jų valdžiai Lietuvoje, todėl labiausiai apsišvietusius ir nusipelniusius žmones – gydytojus, mokytojus, dėstytojus, teisėjus ir kitus – trėmė į tolimiausias Sovietų Sąjungos vietas. Sovietų valdžia siekė nutautinti Lietuvą, ištremti 700 tūkstančių žmonių, o vietoj ištremtųjų atkelti kitų tautybių žmones. 1941 metų birželio 14 dieną prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą. Nesigailėjo nei mažų, nei senų, tūkstančiai žmonių buvo priversti palikti savo namus. Trėmimai buvo rengiami slapta. Pirmiausia sovietai sudarydavo ištremti planuojamų žmonių sąrašus. Paskui kurią nors valdžios paskirtą naktį į pasmerktųjų namus įsiverždavo sovietų kareiviai. Jie liepdavo pasiimti būtiniausius daiktus ir visą šeimą veždavo į artimiausią geležinkelio stotį. Ten vyrus atskirdavo nuo moterų ir vaikų. Žmones, suvarytus į gyvulinius vagonus, vežė į Sibirą. Sibire tremtiniai gyveno nušiurusiuose barakuose be krosnių, maitinosi labai prastai ir dirbo pačius sunkiausius darbus. Žmonės ypač vargo žiemą, spiginant 40–50 laipsnių šalčiui, siaučiant pūgoms. Nei šiltų drabužių, nei žieminės avalynės tremtiniai neturėjo. Tūkstančiai jų žuvo Sibire. Tremtys buvo tikras lietuvių tautos naikinimas – genocidas. Mirus Sovietų Sąjungos diktatoriui Josifui Stalinui, dalis tremtinių atgavo laisvę, bet daugeliui jų grįžti į Lietuvą buvo draudžiama, o kurie grįžo į Lietuvą, mažai ką rado. Jų žemė, namai buvo valdžios atimti, turtas išgrobstytas stribų ir sovietų kareivių. Dabar Lietuvoje birželio 14 diena minima kaip Tautos gedulo ir vilties diena. Šią dieną mes visi drauge prisimename sovietų valdžios žiaurumus ir Sibire žmonių iškentėtas kančias.