Kaimyninės valstybės Lenkija ir Rusija buvo nepatenkintos Lietuvos valstybės atkūrimu. Jos norėjo panaikinti Lietuvos valstybingumą. Neseniai susikūrusią nepriklausomą Lietuvos valstybę žmonėms reikėjo apginti ginklu, todėl Lietuvos Respublikos vyriausybė kvietė vyrus kovoti dėl nepriklausomybės. Greitai kūrėsi savanorių būriai. Už Lietuvos laisvę savanoriai kovojo su Rusijos bolševikais, vokiečių palaikomais bermontininkais ir Lenkija. 1918–1920 metai mūsų valstybės istorijoje vadinami Nepriklausomybės kovų laikotarpiu. Karas su bolševikais Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijoje valdžią užgrobė bolševikai. Bolševikų vadas Vladimiras Leninas norėjo valdyti visą pasaulį, todėl 1918 m. bolševikų kariuomenė įsiveržė į Lietuvą, užėmė Vilnių ir didelę dalį šalies teritorijos. Lietuvos vyriausybė pasitraukė į Kauną ir organizavo krašto gynimą. Lietuvių savanoriai sustabdė bolševikų puolimą ir išvarė juos iš šalies. Karas su Lenkija Pirmojo pasaulinio karo metais buvo atkurta ir Lenkijos nepriklausomybė. Lenkija nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, laikė ją savo šalies dalimi, todėl 1919 m. puolė Lietuvą. Pirmasis Lenkijos ir Lietuvos karas baigėsi taikos pasirašymu Suvalkų mieste, bet Lenkija sutartį sulaužė. 1920 metais Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių ir veržėsi gilyn į Lietuvą. Lietuviai laimėjo svarbius mūšius prie Giedraičių ir Širvintų, tačiau Vilniaus kraštas liko lenkams. Karas su bermontininkais 1919 m. iš Latvijos vokiečių ir carinės Rusijos kareiviai įsiveržė į Žemaitiją. Jungtinę vokiečių ir rusų kariuomenę vadino bermontininkais, jie norėjo sukurti savo valstybę. Žemaitijoje bermontininkai plėšikavo, atiminėjo žmonių turtą. Lietuvos kariuomenė prie Radviliškio juos greitai sumušė. Nepriklausomybės kovų metais lenkai užėmė sostinę Vilnių, laikinai Lietuvos sostinė buvo įkurta Kaune, tačiau buvo išsaugota svarbiausia – šalies laisvė.