Gyvenimas buvo sunkus visoje Rusijos imperijoje. Valstiečiai ir darbininkai badavo. Daug Rusijos okupuotų tautų kentė priespaudą. Caras suprato, kad toliau taip valstybės valdyti negalės, todėl pradėjo reformas. 1904 metais Lietuvoje panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Tačiau žmonėms mažų pakeitimų neužteko. Žmonės norėjo daugiau laisvės. Sausio mėnesį Rusijos sostinėje Sankt Peterburge susirinkę žmonės ėjo prie caro rūmų. Jie buvo be ginklų, prašė carą palengvinti paprastų žmonių gyvenimą. Caras neklausė taikių žmonių prašymų, kareiviams įsakė šaudyti ir išvaikyti minią. Žuvo daug žmonių. Po šio įvykio visoje imperijoje pradėjo streikuoti darbininkai. Sustojo traukiniai, neveikė telegrafas, atsisakė dirbti gydytojai. Nedirbo ir Kauno, Vilniaus, Šiaulių darbininkai. Valstiečiai iš mokyklų išvarė mokytojus rusus ir paskyrė lietuvius. 1905 m. laikraštyje „Vilniaus žinios“ buvo paskelbtas J. Basanavičiaus parašytas kvietimas. Jonas Basanavičius kvietė į Vilnių visų lietuvių suvažiavimą – Didįjį Vilniaus Seimą. Suvažiavime dalyvavo apie 2000 lietuvių atstovų iš visos Lietuvos, Ukrainos, Latvijos, Lenkijos ir kitų šalių. Šiame suvažiavime pirmą kartą buvo pasakyta, kad caro valdžia yra didžiausias Lietuvos priešas. Suvažiavime buvo nuspręsta, kad Lietuvai reikia savos valdžios: seimo Vilniuje ir savo teritorijos – žemių, kuriose gyvena lietuviai. Lietuviai suprato, kad caro kariuomenė stipresnė, ginklu nenugalės, todėl lietuviai nutarė nemokėti mokesčių, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, neiti į Rusijos kariuomenę, drąsiai vartoti lietuvių kalbą, taikiai streikuoti, jei reikės. Suvažiavime pirmą kartą buvo sugiedotas būsimasis valstybės himnas – V. Kudirkos „Tautiška giesmė“.