Baudžiauninkų gyvenimas buvo labai sunkus, nes jie priklausė turtingiems bajorams. Juos vargino skurdas, badas, sunkus darbas. Baudžiauninkai privalėjo dirbti ne tik sau, savo šeimai, bet ir dvarui. Kiekvienas vyras turėjo kas savaitę kelias dienas atlikti lažą dvare, už darbą baudžiauninkas negaudavo jokio atlyginimo. Kas savaitę, kelias naktis, baudžiauninkas turėjo malti pono grūdus. Per darbymetį į lažą ėjo ir moterys, jos dirbo nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Dvaro vaitas prižiūrėdavo, kad visi baudžiauninkai laiku ateitų ir gerai atliktų savo darbą. Baudžiauninkai neturėjo savo žemės, žemę skolinosi iš dvaro ir mokėjo mokesčius, taip pat mokėjo už kiekvieną šeimoje augantį vyrą. Ponui baudžiauninkai turėjo duoti duoklę: dalį išauginto javų derliaus, vištų, kiaušinių, avių vilnos. Taip pat nemokamai taisyti dvaro kelius, tiltus, rinkti grybus, uogas, riešutus, žvejoti. Lietuvoje baudžiava tęsėsi 400 metų. Baudžiauninkais žmonės tapdavo įvairiai, tai karo belaisviai, bajorams dalijantis žemes kartu su valstiečiais, už skolas. Pavyzdžiui, valstietis iš bajoro pasiskolindavo grūdų, gyvulių, bulvių, ir negalėdavo grąžinti ponui skolos, tuomet reikėdavo atsisakyti laisvės ir visai šeimai eiti baudžiavą. 1861 metais Lietuvoje baudžiava panaikinta. Baudžiauninkai gavo laisvę ir galėjo iš bajoro per kelerius metus išsipirkti anksčiau naudotą žemę.