Madingo gotikos stiliaus, aukštų langų smailėmis, lengvais bokšteliais, maža ir erdvi. Tokios bažnyčios Vilniuje nebuvo. Lietuvos kunigaikščiui labai patiko architekto suprojektuotas Šv. Onos bažnyčios projektas. Jau kitą dieną prasidėjo Šv. Onos bažnyčios statybos darbai. Nauja statyba mieste buvo labai svarbi, nes daug amatininkų galėjo užsidirbti pinigų. Plytinėse jie gamino plytas, o kalkių degyklose – kalkes. Iš aplinkinių valdovo dvarų į statybą atsiuntė daug valstiečių. Jie dirbo sunkiausius darbus. Mūrininkai meistrai rinkosi atvežtas plytas. Jiems padėjo pameistriai. Sakoma, kad kiekvieną plytą, prieš mūrydami, tikrino, ar gerai pagaminta, – mesdavo nuo aukštų pastolių. Kad skiedinys iš kalkių ir smėlio būtų stipresnis, į jį dėjo kiaušinių baltymo. Dailidės ruošė pastolius, akmentašiai – akmenis pamatams. Savo dirbtuvėse staliai, auksakaliai, skulptoriai ir tapytojai puošė altorius, klauptus. Stikliai gamino metalinius rėmelius ir liejo, pjaustė spalvotus stiklus langų vitražams. Kiekviena nauja bažnyčia tapdavo miestiečius telkiančiu ir jiems padedančiu centru. Prie bažnyčių kūrėsi vienuolynai, ligoninės, mokyklos, vargšų prieglaudos, knygų perrašinėtojų dirbtuvės.