Iki krikšto Lietuvoje nebuvo mokyklų. Turtingieji savo vaikus rašyti ir skaičiuoti mokė namie, o neturtingų valstiečių ir miestiečių vaikai perimdavo tėvų verslus. Pavyzdžiui, valstiečių vaikai tapdavo žemdirbiais, o miestiečių – amatininkais ar pirkliais. Priėmus krikštą, Lietuvoje atsirado pirmosios mokyklos. Viduramžių laikais mokyklos buvo kuriamos prie vienuolynų ir bažnyčių. Mokytojais buvo vienuoliai, kunigai. 1397 metais įkurta pirmoji Lietuvos mokykla prie Vilniaus katedros. Vėliau daugiau mokyklų buvo įkurta prie parapinių bažnyčių, todėl jos vadinosi parapinėmis. Tokias mokyklas galėjo lankyti tik berniukai. Mokytojas mokė juos rašyti, skaityti, skaičiuoti ir tikybos. Visos pamokos vyko tik lotynų kalba. Mokytis mokykloje buvo sunku, nes pamokos vyko visą dieną. Mokykloje vaikai atlikdavo ir namų užduotis, nes savo knygų neturėjo. Knygos buvo labai brangios. Turtingesni ir gabesni bajorų vaikai mokslų tęsti vyko į užsienį: Vokietiją, Italiją, Angliją, Prancūziją, nes Lietuvoje ilgai nebuvo aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų. 1539 metais Vilniuje įkurta pirmoji aukštesnioji mokykla – kolegija. 1579 metais įkurtas Vilniaus universitetas.